Čižiūnai (Varėna)

Koordinatės: 54°22′05″š. pl. 24°50′56″r. ilg. / 54.368°š. pl. 24.849°r. ilg. / 54.368; 24.849 (Čižiūnai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Čižiūnai
{{#if:270
Čižiūnų gatvelė
Čižiūnai
Čižiūnai
54°22′05″š. pl. 24°50′56″r. ilg. / 54.368°š. pl. 24.849°r. ilg. / 54.368; 24.849 (Čižiūnai)
Apskritis Alytaus apskrities vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė Varėnos rajono savivaldybės vėliava Varėnos rajono savivaldybė
Seniūnija Valkininkų seniūnija
Gyventojų (2021) 112
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Čižiū́nai
Kilmininkas: Čižiū́nų
Naudininkas: Čižiū́nams
Galininkas: Čižiū́nus
Įnagininkas: Čižiū́nais
Vietininkas: Čižiū́nuose
Istoriniai pavadinimai lenk. Czyźuny[2], rus. Чижуны

Čižiūnai – gatvinis kaimas Varėnos rajono savivaldybės šiaurės rytuose, šalia kelio Vilnius-Varėna, į šiaurę nuo Valkininkų, dešiniajame Merkio krante. Čižiūnų seniūnaitija. Apie 1 km ilgio akmenimis grįsta gatvė apstatyta XIX a. ir XX a. pradžios namais, kurie į gatvės pusę nukreipti galais.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvenvietės pavadinimas kilęs iš asmenvardžių Čižiū́nas, Čìžas, Čỹžas, o šie – iš blrs. Чыж ← tokio pat žodžio, reiškiančio paukštį alksninuką.[3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čižiūnai įsikūrė XVI a. per Valakų reformą Valkininkų karališkajame dvare ir miestelyje plėtojantis amatams. Pirmosios sodybos įsikūrė prie senojo vieškelio Vilnius – Gardinas. Iki XVII a. vidurio kaime gyveno Valkininkų ginklų kalyklos geležies lydytojai ir kalviai, vėliau – žemdirbiai. Dauguma pastatų pastatyti XIX a. pabaigoje.[4]

Čižiūnų kaimas per visą savo gyvavimo istoriją socialiniu, ekonominiu ir teisiniu požiūriu nebuvo vientisas. Kaimas susidėjo iš dviejų dalių: Pirmųjų Čižiūnų ir Antrųjų Čižiūnų. Taip buvo iki kolūkių sukūrimo. Pastaruoju metu kaimas turi vieną pavadinimą – Čižiūnai.

Toks kaimo suskirstymas įvyko dėl istorinių aplinkybių. Pirmųjų Čižiūnų žemė visą laiką buvo kartu su valkininkiečių, užuperkasiečių ir paklėštariečių žeme. Todėl Pirmųjų Čižiūnų gyventojai daug artimiau buvo susiję su minėtų kaimų žmonėmis ir laukuose, ir pievose. Jie nuolat bendravo, net mokėjo kalbėti ir lenkiškai, ir gudiškai.

Valkininkų istorinę praeitį tyrusio A. Miškinio nuomone, XVI a. pabaigoje arba XVII a. pradžioje vietoj Pirmųjų Čižiūnų buvo miestelėnų kluonai. 1641 m. istoriniuose dokumentuose nurodoma, kad Antrųjų Čižiūnų kaimas yra netoli Valkininkų miestelio kluonų. Šiuose dokumentuose neminimas Pirmųjų Čižiūnų kaimas, matyt, jo vietoje dar tebebuvo miestelėnų kluonai. Todėl, tyrinėtojų nuomone, Pirmieji Čižiūnai įsikūrė ne anksčiau kaip XVII a. viduryje, kaimavietės gyventojai atsikėlė į dabartinę vietą iš miestelio, galbūt, savo sodybas statėsi kluonams skirtuose rėžiuose.

Antrųjų Čižiūnų kūrimosi istorija buvo visai kitokia. Teigiama, kad tai – tipiškas, pagal žemės reformos dėsnius suformuotas kaimas, susikūręs XVI a. viduryje kaip Valkininkų pramonės komplekso sudedamoji dalis, geležies lydymo ir apdirbimo meistrų, kalvių gyvenvietė. Dėl to ir pirminis kaimo pavadinimas buvo Čužoprudcai (rus. чужие пруды – „svetimi tvenkiniai“), nes kaimavietė šliejosi prie miestelio greta Valkininkų dvaro tvenkinių. Vėliau (1641 m.) žinomi kaip Kalviai, o nuo 1662 m. – Čižiūnai,

Gyventojų buitis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čižiūnų kaimas įtrauktas į „300 kultūros paminklų“ leidinį. Tai vienas gražiausių ir tipiškiausių Lietuvos gatvinių kaimų.

Apie gyventojų verslus liudija 1641 m. inventoriuje nurodytos prievolės. Tuo metu gyvenusios 7 šeimos turėjo po valaką žemės ir už jį mokėjo činšo 8 grašius, privalėjo duoti statinę avižų, vežimą šieno, žąsį, 2 vištas, 20 kiaušinių ir tt. Visą natūra nustatytą duoklę galėjo apmokėti pinigais. Karališkajai Valkininkų kalvei turėjo duoti po 3 svarus geležies rūdos. 1605 m. kaimas turėjo 7 valakus žemės, o pagal 1641 m. inventorių – 15 valakų, kuria naudojosi 3 žemdirbių ir 12 kalvių šeimos, be to, kaimui prirašyti 9 valakai Valkininkų girininkijos žemės. Šią žemę dirbo 22 šeimos, 3 šeimos, valdžiusios vieną iš šių valakų, gyveno miestelyje. Tad iš viso kaime šiuo laikotarpiu galėjo gyventi apie 34 šeimos.

Kaimo žemės plotas, gyventojų ir sodybų skaičius keitėsi. Čižiūnai II smarkiai nukentėjo per žiaurius karus su Rusija ir Švedija. Po niokojančių karų kaimas po truputėlį pradėjo atsigauti. Baudžiavos panaikinimo išvakarėse jam priklausė 15 sodybų, 486,35 dešimtinės žemės, iš jų – 93,73 dešimtinės miško, o valakinėse sodybose buvo nuo 3 iki 6 pastatų. Po baudžiavos panaikinimo žemės plotas sumažėjo: buvo atskirtas miškas, išperkamaisiais mokesčiais apdėta 373,18 dešimtinės žemės, suskirstytos į 8 valakinius ir 3 pusvalakinius ūkius. Kiekvienas valakas – 36,39 dešimtinės žemės. Už ją reikėjo mokėti po 19,88 rublių išpirkos per metus. Tarpukario laikotarpiu, iki kolektyvizacijos, kaimo valdytos žemės plotas pasikeitė nedaug. Pirmuosiuose Čižiūnuose buvo 12 valakų, o Antruosiuose – 9,5 valako žemės. Iš viso – apie 725 dešimtinės.

Valstiečiai, kaip ir kitų kaimų gyventojai, laikė po 1-2 arklius, 3-4 karves ir po keletą smulkesnių gyvulių bei paukščių.

Įdomybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šioje Dzūkijos dalyje žmonės turėjo labai keistas pravardes. Antai Čižiūnų gyventoją visi vadino Jono Franka, nors iš tikrųjų jis buvo Aleksas Verseckas. Saulėnų šeimos turi pravardes: Mėkalikai, Blatkos, Fockės, Jurčikės. Kazlauskų šeimos vadinamos Buržuliais, Mulais; Markevičių – Andromis ir Čižikėmis, Černiauskai – Kriseliais, Galvanauskų – Raibiais, Sinkevičių – Baronais, Uždavinių – Zavadskais, Žydelių – Karaliais.

Šio kaimelio gyventojai buvo itin pamaldūs ir eidavo melstis daugiau kaip 50 km iš Valkininkų į Vilniaus Kalvarijas, Aušros Vartus. Pasiimdavo duonos, sūrio į kelionę. Eidavo basi, apavą per petį persimetę, kad turėtų kuo Vilniuje apsiauti. Čia jie susitikdavo su žmonėmis iš Varėnos, Tverečiaus, Adutiškio, Dūkšto. Maldininkai nakvodavo Šv. Mikalojaus bažnyčios, kurioje vykdavo pamaldos lietuviškai, šventoriuje.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVII a. buvo 7 sodybos, 7 valakai, XIX a. viduryje – 15 sodybų, 486 gyventojai, 1907 m. – 10 sodybų, 224 gyventojai.

Demografinė raida tarp 1905 m. ir 2021 m.
1905 m.[5] 1907 m. 1931 m.[6] 1959 m.sur.[7] 1970 m.sur.[8] 1975 m.[9]
216 224 476 454 389 341
1979 m.sur.[10] 1985 m.[11] 1989 m.sur.[12] 2001 m.sur.[13] 2011 m.sur.[14] 2021 m.sur.[15]
322 283 242 199 129 112


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ Czyźuny. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 383 psl. (lenk.)
  3. ↑ Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 15.
  4. ↑ Jolita Kančienė. Čižiūnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 374 psl.
  5. ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
  6. ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
  7. ↑ Čižiūnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 337 psl.
  8. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  9. ↑ Čižiūnai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis, 517 psl.
  10. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  11. ↑ Kazys Šešelgis. Čižiūnai 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 361
  12. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  13. ↑ Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  14. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  15. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva, t. 1, II d., Vilnius, 1998.
  • Kazys Šešelgis: Lietuvių liaudies architektūros paminklai, t. 4. Pietryčių Lietuvos gatviniai kaimai, Vilnius, 1996.
  • 300 kultūros paminklų. Vilnius, Mintis, 1980.
  • P. Buckus: Gražus Čižiūnų kaimas. „Merkio kraštas“, 1999 01 16.
  • Romualdas Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, 2005.

Aplinkinės gyvenvietės

Dargužiai – 2 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Pirčiupiai – 6 km
Valkininkai – 2 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Čižiūnai_(Varėna)&oldid=7246555"