Walter Benjamin

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Walter Benjamin
Walter Benjamin vers 1928.jpg
Walter Benjamin
Gimė: 1892 m. liepos 15 d.
Berlynas, Vokietijos imperija
Mirė: 1940 m. rugsėjo 27 d. (48 metai)
Portbou, Katalonija, Ispanija
Veikla: Žydų kilmės Vokietijos filosofas, literatūros kritikas, fotografijos istorikas, estetikos tyrinėtojas.
Sritis: Vakarų filosofija
Commons-logo.svg Vikiteka: Walter BenjaminVikiteka

Valteris Benjaminas (vok. Walter Benjamin, 1892 m. liepos 15 d. – 1940 m. rugsėjo 27 d.) – žydų kilmės Vokietijos filosofas, literatūros kritikas, fotografijos istorikas, estetikos tyrinėtojas. Marksizmą savitai perpynė su žydų misticizmu Vokietijos idealizmu ir romantizmu. Benjaminas padarė didelę ir ilgalaikę įtaką estetikos teorijai, literatūros kritikai, ir istoriniam materializmui. Priskiriamas Frankfurto mokyklai meno sociologijos srityje.

Vienas žinomiausių jo darbų yra „Meno kūrinys jo reprodukuojamumo epochoje“ (1936). Jo didžiausi, kaip literatūros kritiko, straipsniai apie Šarlį Bodlerą, Johaną Volfgangą fon Gėtę, Francą Kafką, Karlą Krauzą, Nikolajų Leskovą, Marselį Prustą ir Robertą Valserį. 1940-taisiais, būdamas 48-erių, Benjaminas nusižudė Portbou mieste, ties Prancūzijos–Ispanijos siena, bėgdamas nuo nacių. Nors esant jam gyvam, jo darbai nesulaukė didelio populiarumo, tačiau prabėgus 10 metų po jo mirties, straipsniai buvo pradėti vertinti.

Gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Benjaminas ir jaunesnieji brolis Džordžas (1895–1942) bei sesuo Dora (1901–1946), gimė pasiturinčioje verslininkų šeimoje Berlyne, Vokietijos imperijoje (1871–1918). Tėvas, Emil Benjamin, dirbo banke Paryžiuje, tačiau vėliau buvo perkeltas iš Prancūzijos į Vokietiją. Benjamino dėdė Vilhelm Stern (1871–1938) buvo garsus Vokietijos vaikų psichologas, kuris sukūrė Intelekto koeficiento (IQ) koncepciją, o pusbrolis Günther Anders (1902–1992) Vokietijos filosofas ir anti-branduolinės energijos aktyvistas. 1902-aisiais, dešimtmetis Valteris buvo užrašytas į Kaiser Friedrich mokyklą Šarlotenburge; kur įgijo vidurinį išsilavinimą. Valteris Benjaminas buvo silpnos sveikatos, todėl 1905-aisiais jo šeima jį išsiuntė į Hermann-Lietz-Schule Haubinda, privačią mokyklą Tiuringijos žemėje, dvejiems metams; 1907-aisias, sugrįžus į Berlyną, jis tęsė savo mokslus Kaiser Friedrich mokykloje.

1912-aisiais, būdamas dvidešimties, jis įstojo į Freiburgo universitetą, bet vasaros semestro pabaigoje, sugrįžo į Berlyną, ir perstojo į Berlyno laisvąjį universitetą kur tęsė filosofijos studijas. Ten Benjaminas susipažino su sionizmo idėjomis, kurios nebuvo jo liberalaus auklėjimo dalimi. Šis susidūrimas leido jam suformuoti savo idėjas apie Judaizmą. Benjaminas atsiribojo nuo politinio ir nacionalistinio sionizmo, vietoje to vystė savo paties mąstymą, kurį vadino „kultūriniu sionizmu“ – tai požiūris, kuris pripažįsta ir skatina Judaizmą bei žydiškas vertybes. Benjaminas yra sakęs „Mano gyvenimo patirtis privedė prie šių įžvalgų: žydai atstovauja dvasinį elitą… Tačiau pats didžiausias Judaizmo barjeras yra būtent dvasinis“. Tai buvo pozicija, kuria Benjaminas vadovavosi visą savo gyvenimą.[1]

Išrinktas Laisvosios studentų sąjungos (Freie Studentenschaft) prezidentu, Benjaminas parašė straipsnį kritikuodamas švietimo ir bendrosios kultūros pokyčius.[2] Kai nebuvo perrinktas studentų atstovybės prezidentu, jis sugrįžo į Breisgau Freiburgo universitetą, su specialiu dėmesiu Heinrich Rickert paskaitoms.

1914-aisiais, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje (1914–1918), Benjaminas pradėjo versti XIX amžiaus prancūzų poeto Šarlio Bodlero (1821–1867) darbus. Kitais metais, jis persikėlė į Miuncheną ir tęsė savo studijas Miuncheno universitete, kur jis susipažino su Rainer Maria Rilke ir Gershom Scholem; su kuriais vėliau tapo gerais draugais. Tais metais Benjaminas apie XVIII amžiaus vokiečių poeto romantiko Friedrich Hölderlin (1770–1843) kūrybą.

1917-aisiais buvo perkeltas į Berno universitetą; ten susipažino su Ernst Bloch, ir Dora Sophie Pollak (mergautinė pavardė Kellner) (1890–1964), kurią vėliau vedė. Jie susilaukė sūnaus Stefan Rafael (1918–1972). 1919-aisiais Benjaminas įgijo filosofijos daktaro laipsnį parašęs disertaciją Menotyros koncepcija Vokietijos romantizme (Begriff der Kunstkritik in der Deutschen Romantik). Vėliau, negalėdamas išlaikyti savęs ir šeimos, jis sugrįžo į Berlyną ir apsistojo pas savo tėvus. 1921-aisiais jis išleido straipsnį „Smurto kritika“ (Kritik der Gewalt). Tuo metu Benjaminas pirmą kartą susipažino su Leo Strauss, ir išlaikė savo susižavėjimą jo gyvenimo darbais.[3][4][5]

Karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1923-iaisias, kai buvo įkurtas Socialinių tyrimų institutas (Institut für Sozialforschung), kuris vėliau tapo Frankfurto mokyklos šaknimis, Benjaminas išleido Charles Baudelaire, Tableaux Parisiens. Tuo metu jis susipažino su Theodor Adorno ir Georg Lukács, kurio knyga „The Theory of the Novel“ (1920) padarė didžiulę įtaką filosofui. Tuo tarpu, infliacija Veimaro Respublikoje, kaip Pirmojo pasaulinio karo padarinys, sukėlė sunkumo Benjamino tėvui Emiliui Benjaminui ir toliau išlaikyti sūnaus šeimą. 1923-ųjų pabaigoje jo geriausias draugas Gershom Scholem persikėlė į Palestiną, valstybę, britų prižiūrimoje teritorijoje Artimuosiuose Rytuose; nepaisant nuolatinių kvietimų, jam nepavyko įtikinti Benjamino (ir jo šeimos) palikti Europą ir persikelti į Artimuosius Rytus.

1924-aisiais Hugo von Hofmannsthal žurnale „Neue Deutsche Beiträge“ išspausdino „Pasirenkamosios pažiūros“ (Goethes Wahlverwandtschaften) pagal Valterį Benjaminą apie Gėtės tračiąją novelę „Die Wahlverwandtschaften“ (1809). Vėliau, tais pačiais metais, Benjaminas ir Ernst Bloch persikėlė į Italijos salą Kaprį; Benjaminas parašė „Vokiečių tragedijos kilmė“ (Ursprung des deutschen Trauerspiels), kaip habilitacijos disertaciją, turėjusią suteikti jam etatinio Vokietijos universiteto profesoriaus laipsnį. Jis taip pat susipažino su latvių bolševikų aktore Asja Lācis, gyvenančia Maskvoje; ji tapo Benjamino meile ir ilgalaikė intelektinė įtaka jam.

Po metų, 1925-aisiais, Benjaminas atsiėmė disertaciją, bijodamas galimo atmetimo.[6] Dirbdamas su Franz Hessel (1880–1941) jis išvertė pirmąją „Prarasto laiko paieškose“ (À la Recherche du Temps Perdu) pagal Marselį Prustą dalį. Kitąmet, 1926-taisiais, jis pradėjo rašyti straipsnius Vokietijos laikraščiui „Frankfurter Zeitung“ ir „Die Literarische Welt“; tai suteikė jam pakankamai pajamų gyventi Paryžiuje keletui mėnesių. 1926-tųjų gruodį (metais, kai jo tėvas, Emil Benjamin, mirė) Valteris Benjaminas nuvyko į Maskvą susitikti su Asja Lācis ir rado ją sergančią sanatorijoje.[7]

1927-aisiais jis pradėjo Arkados projektą (Das Passagen-Werk), jo nepabaigtą magnum opus, studiją apie XIX amžiaus Paryžiaus gyvenimą. Tais pačiais metais jis susitiko su Gershom Scholem Berlyne, patį paskutinį kartą, ir aptarė emigraciją iš kontinentinės Europos (Vokietijos) į Palestiną. 1928-aisiais jis ir Dora padarė pertrauką savo santykiuose (jie išsiskyrė po dviejų metų); tais pačiais metais jis išleido „Vienpusio eismo gatvė“ (Einbahnstraße), ir savo habilitacijos disertaciją „Vokiečių tragedijos kilmė“ (Ursprung des Deutschen Trauerspiels). 1929-aisiais jis pradėjo savo akademinę karjerą kaip instruktorius Heidelbergo universitete.

Tremtis ir mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Walter Benjamin butas Paryžiuje rue Dombasle (1938–1940)

1932-aisiais, per suirutę prieš Adolfui Hitleriui tampant Vokietijos kancleriu, Walter Benjamin paliko Vokietiją ir persikėlė į Ispanijos salą Ibisą keliems mėnesiams; vėliau į Nicą, kur apsvarstė savižudybės galimybę. Suvokdamas socialinę – politinę ir kultūrinę Reichtago gaisro (1933 m. vasario 27 d.) reikšmę kaip nacių visiškos galios įsigalėjimą Vokietijoje. O vėlesnis manifestas – žydų persekiojimas, jis persikėlė į Paryžių, bet prieš tai atliekant, jis siekė prieglobsčio Svendborge, Bertolto Brechto namuose, bei Sanreme, kur gyveno jo buvusi žmona Dora.

Kai jam baigėsi pinigai, Benjaminas bendradarbiavo su Maksu Horkheimeriu, ir gavo lėšų iš socialinių tyrimų instituto. Paryžiuje jis susipažino su vokiečių menininkais ir intelektualais, pabėgėliais iš Vokietijos; jis susidraugavo su Hannah Arendt, rašytoju Hermann Hesse ir kompozitoriumi Kurt Weill. 1936-aisiais išleista pirmoji „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“ (L'œuvre d’art à l'époque de sa reproduction méchanisée) versija prancūzų kalba, socialinių tyrimų instituto žurnale „Zeitschrift für Sozialforschung“ pagal Max Horkheimer.

1937-aisiais, kai Benjaminas dirbo ties „Antrosios imperijos Paryžius Baudelaire kūryboje“ (Das Paris des Second Empire bei Baudelaire), susipažino su Georges Bataille (kam jis vėliau patikėjo Arcades Project rankraštį), ir prisijungė prie Sociologijos koledžo. 1938-aisiais jis paskutinį kartą aplankė Bertoltą Brechtą, kuris buvo ištremtas į Daniją. Tuo tarpu Vokietijos naciai atiminėjo Vokietijos žydų pilietybes; būdamas be pilietybės, Benjaminas buvo suimtas Prancūzijos valdžios ir įkalintas trims mėnesiams kalėjimo stovykloje netoli Nevero, centrinėje Burgundijoje.

Walter Benjamin kapas Portbou mieste. Antkapio įrašas Vokietijoje, pakartotas Katalonijoje, citata iš septinto Theses on the Philosophy of History(„tezes apie istorijos filosofiją“) skyriaus: „There is no document of culture which is not at the same time a document of barbarism“ („Nėra kultūros dokumento, kuris tuo pačiu metu būtų barbarizmo dokumentas“)

Sugrįžęs į Paryžių 1940-tųjų sausį, jis parašė „Remiantis istorijos koncepcija“ (Über den Begriff der Geschichte, vėliau išleista kaip „Tezės apie istorijos filosofiją“). Kai Vermachtas įveikė Prancūzijos gynybą liepos 13 d., Benjaminas ir jo sesuo pabėgo iš Paryžiaus į Lurdą, dieną prieš vokiečiams įžengiant į Paryžių (1940 m. liepos 14 d.), su nurodymais jį suimti paties bute. Rugpjūtį jis gavo vizą kelionei į JAV, kurią padėjo gauti Max Horkheimer. Vengdamas Gestapo, Benjaminas planavo keliauti į JAV iš neutralios Portugalijos, kurią ketino pasiekti per fašistinę Ispaniją, tuo metu, neva neutralią valstybę.

Šis istorinis įrašas parodo, kad jis saugiai kirto Prancūzijos–Ispanijos sieną ir atvyko į pajūrio miestą Portbou, Katalonijoje. Franco vyriausybė atšaukė visas tranzitines vizas ir įsakė Ispanijos policijai sugražinti žmones į Prancūziją, įskaitant žydų pabėgėlių grupę, prie kurios prisijungė ir Benjamin. Tai buvo pasakyta Ispanijos policijos, kad jis bus deportuotas į Prancūziją, kas sugriovė Benjamin planus nukeliauti į Jungtines Amerikos Valstijas. Tikėdamasis būti perduotas į nacių rankas, Walter Benjamin nusižudė perdozuodamas morfino tablečių 1940 m. rugsėjo 25 d. naktį, kol buvo apsistojęs Hotel de Francia; oficialūs Portbou miesto įrašai laiko 1940 m. rugsėjo 26 d., kaip oficialią jo mirties datą.[8][9][10] Benjamin kolega Arthur Koestler, taip pat palikdamas Europą bandė nusižudyti, perdozuodamas morfino tablečių, tačiau išgyveno.[11] Benjamin brolis Georg buvo nužudytas Mauthausen-Gusen koncentracijos stovykloje 1942-aisiais. Nepaisant jo savižudybės, Benjamin buvo palaidotas pašventintoje Romos katalikų kapinių dalyje.

Kitiems iš jo grupėms buvo leista keliauti kitą dieną ir saugiai pasiekė Lisaboną rugsėjo 30 d.. Hannah Arendt, kuri kirto Prancūzijos–Ispanijos sieną į Portbou po kelių mėnesių, perdavė Theses rankraštį Teodorui Adornui. Kitas, pabaigtas rankraštis, kurį Benjamin nešiojosi savo lagamine, pradingo po jo mirties ir niekad nebuvo atgautas. Kai kurie kritikai teigia, kad tai buvo pabaigtas Arcades Project; tai yra mažai tikėtina, kadangi autoriaus darbo pabaigimo planai pakito po kritikos, išgirstos iš Adorno.

Mintys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valteris Benjaminas daug susirašinėjo su Theodor Adorno ir Bertolt Brecht, bei buvo finansuojamas Frankfurto mokyklos vadovaujant Adorno ir Horkheimer, net iš Niujorko rezidencijos. Didžiausią įtaką jo mąstymams darė – Brechto Marksizmas, Adorno kritinė teorija, Gerschom Scholem žydų misticizmas—buvo pagrindinis jo darbas, nors jų filosofiniai skirtumai liko neišspręsti. Be to, kritikas Paul de Man teigė, kad Benjaminas raštų intelektinis asortimentas dinamišku srautu juda tarp šių intelektiniu tradicijų, išverčiant kritiką per sugretinimus; pavyzdinė sintezė atsispindi „Tezės apie filosofijos istoriją“ (Theses on the Philosophy of History).

„Tezės apie filosofijos istoriją“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paul Klee 1920 piešinys Angelus Novus, kurį Benjaminas palygino su „istorijos angelu“

„Tezės apie filosofijos istoriją“ dažnai laikomas paskutiniu Benjamino pabaigtu darbu, kuris, anot Adorno, buvo baigtas 1940-tųjų pavasarį. Socialinių tyrimų institutas, kuris persikėlė į Niujorką, išleido Theses pagerbiant Benjaminą 1942-aisiais. Margaret Cohen knygoje „Cambridge Companion to Walter Benjamin“ rašė: „Istorijos koncepcijoje“ (Concept of History) Benjaminas taip pat atsigręžė į žydų misticizmą, įkvėptas Kabalos įsakymų, kad švento žmogaus darbai žinomi kaip Tikkun. Pasak Kabalos, Dievo atributai kažkada buvo laikomi stikliniuose induose, užteršti blogio, ir šie indai, nuolat duždavo, išliedami savo turinį į keturis pasaulio kraštus. Tikkun buvo procesas, surenkant šiuos fragmentus, su viltimi, kad juos bus galima sudėti į visumą. Benjaminas sujungė tikkun su siurelizmo idėja, kaip išsivadavimo atėjimas per atleidimą.

Šioje esė, Benjamino garsioji devintoji tezė sunkiai suderinama su Progreso idėja dabartyje su akivaizdžiu praeities chaosu: Klee paveikslas pavadintas Angelus Novus vaizduoja angelą, ieškantį kelio pasitraukti nuo to, apie ką nuolatos svarsto. Jo akys spokso, jo burną – pražiota, jo sparnai – išskleisti. Štai kaip yra įsivaizduojamas istorijos angelas. Jo veidas – atsuktas į praeitį. Kur mes įžvelgiame įvykių grandinę, jis mato vieną katastrofą, kuri lupa nuolaužą po nuolaužos ir meta jam po kojomis. Angelas norėtų pasilikti, pažadinti mirusiuosius ir atkurti viską, kas buvo sugriauta. Bet audra pučia iš rojaus; ji pagavo jo sparnus su didžiule jėga, kad angelas nebegali jų suskleisti. Audra neišvengiamai stumia jį į ateitį, kur atsukta jo nugara, kol nuolaužų krūva prieš jį auga link dangaus. Ši audra yra tai ką mes vadiname – progresu.

Paskutinė pastraipa apie žydų kelionę su Mesiju suteikia paskutinį šiurpų akcentą Benjamino darbui, su šia kultūros tema, griovimas, žydų palikimas ir kova tarp žmonijos ir nihilizmo. Jis pakelia užtvarą keliose skirtingose Judaizmo šakose, bandant nustatyti metus, kada Mesijas atvyks į mūsų pasaulį ir parodo, kad tai nepadaro žydo nesidominčiu ateitimi „kiekviena sekundė yra ankšti vartai per kuriuos Mesijas gali įžengti“.

„Vokiečių tragedijos kilmė“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių tragedijos kilmė“ (Ursprung des deutschen Trauerspiels, 1928), yra kritinė studija apie vokiečių barokinę dramą, taip pat ir apie politinį ir kultūrinį Vokietijos klimatą per kontrreformaciją (1545–1648). Benjaminas pristatė darbą Frankfurto universitete 1925-aisiais metais kaip (po doktorantūrinę) disertaciją, turėjusią užtarnauti jam habilituoto daktaro (laipsnį), leisiantį jam tapti decentu Vokietijoje.

Frankfurto universiteto profesorius Schultz laikė „Vokiečių tragedijos kilmę“ netinkamą jo germanistikos departmentui, ir perdavė jį estetikos departamentui (meno filosofijos), vertintojai, kaip ir tikėtasi, atmetė Benjamino darbą. Universitetas oficialiai patarė atsiimti „Vokiečių tragedijos kilmę“ kaip habilitacijos disertaciją, norint išvengti formalaus atmetimo ir viešo pažeminimo.[6] Jis paklausė patarimo ir po trijų metų, 1928-aisiais, jis išleido „Vokiečių tragedijos kilmę“ kaip knygą.[12]

Rašymo stilius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susan Sontag teigė, kad Valterio Benjamino kūriniuose, sakiniai nėra išdėstyti įprastai, jie neveda vienas į kitą ir netęsia jokios supratimo linijos, tarsi kiekvienas sakinys „turi pasakyti viską prieš tai kol sekantis sakinys, atims nuo jo žvilgsnį“, „sustabdyto laiko baroko“ rašymo stilius. „Jo didžiosios esė, atrodo, baigiasi pačiu laiku, prieš joms susinaikinant“ .[13] Benjamino rašymo stiliaus sunkumas labai svarbus jo filosofinis projektas. Sužavėtas sąvokos nuorodomis, jo tikslas, vėlesniuose darbuose, buvo panaudoti intertekstualumą, norint atskleisti praeities aspektus, kurie negali ir neturėtų būti suprasti be gilesnio, vientiso istorinio suvokimo.

Valterio Benjamino rašymas leidžia jį laikyti modernistu, kuriam filosofija susilieja su literatūra: loginis filosofinis mąstymas negali paaiškinti visų patirčių, ypač ne saviraiškos per meną. Jis pristatė savo stilistikos problemas „Vertėjo užduotyje“ (The Task of the Translator), kuriame jis pateikia literatūrinį vertimą pagal apibrėžimus, sukėlusius deformacijas ir nesusipratimus originaliame tekste. Be to, deformuotame tekste, kitaip paslėpti originalo aspektai, šaltinio kalba yra išaiškinta, kol praeiti akivaizdūs aspektai tampa neįskaitomi. Toks išversto teksto modifikavimas yra produktyvus; kai panaudotas specifinėje idėjų terpėje, naujai atrastos pažiūros tarp istorinių objektų pasirodo ir yra filosofinės tiesos produktas.

Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp Valterioo Benjamin darbų yra:

Palikimas ir priėmimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo „Raštų“ (Schriften, 1955) išleidimo, penkiolika metų po jo mirties, Benjamino darbai – ypač esė „Meno kūrinys jo reprudukuojamumo epochoje“ (1936) – tapo labai svarbūs humanitarinių sričių akademikams. Ir dar po trylikos metų, pirmoji Tarptautinė Valterio Benjamino draugija buvo įsteigta vokiečių mąstytojo, poeto ir dailininko Natias Neutert, kaip nemokama filosofų, rašytojų, dailininkų, medijų teoretikų ir redaktorių draugija. Jie neperėmė Benjamino minčių, kaip scholastikos „uždara architektūra […], bet kaip vienas, kuriame visos durys, langai ir stoglangiai yra plačiai atviri“, kaip įkūrėjas Neutert – daugiau poetiškai nei politiškai – į savo manifestą.[14]

Įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminimo lenta, skirta Walter Benjamin, Berlin-Wilmersdorf

Atminimo lenta, prikalta prie rezidencijos, kurioje Benjaminas gyveno Berlyne 1930–1933: (Prinzregentenstraße 66, Berlin-Wilmersdorf). Arti Kurfürstendamm, Charlottenburg-Wilmersdorf rajone, miesto aiskštė sukurta Hans Kollhoff 2001-aisiais buvo pavadinta „Walter-Benjamin-Platz“.[15]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Witte, Bernd. (1996) Walter Benjamin: An Intellectual Biography. New York: Verso. pp. 26–27
  2. Experience, 1913
  3. Jewish philosophy and the crisis of modernity (SUNY 1997), Leo Strauss as a Modern Jewish thinker, Kenneth Hart Green, Leo Strauss, page 55
  4. Scholem, Gershom. 1981. Walter Benjamin: The Story of a Friendship. Trans. Harry Zohn, page 201
  5. The Correspondence of Walter Benjamin and Gershom Scholem, 1932–40, New York 1989, page 155-58
  6. 6,0 6,1 Jane O. Newman, Benjamin’s Library: Modernity, Nation, and the Baroque, Cornell University Press, 2011, p. 28: "…university officials in Frankfurt recommended that Benjamin withdraw the work from consideration as his Habilitation. "
  7. Moscow Diary
  8. Jay, Martin The Dialectical Imagination: A History of the Frankfurt School and the Institute of Social Research 1923–1950.
  9. Leslie, Esther (2000). “Benjamin's Finale”, Walter Benjamin: Overpowering Conformism. Pluto Press. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 978-0-7453-1568-3“.. Tikrinta August 28, 2009.
  10. Lester, David (2005). “Suicide to Escape Capture: Cases”, Suicide and the Holocaust. Nova Publishers. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 978-1-59454-427-9“.. Tikrinta August 28, 2009.
  11. "Afraid of being caught by the Gestapo while fleeing France, [Koestler] borrowed suicide pills from Walter Benjamin. He took them several weeks later when it seemed he would be unable to get out of Lisbon, but didn’t die. " Anne Applebaum, „Did The Death Of Communism Take Koestler And Other Literary Figures With It?“ Huffington Post, 28 March 2010, URL retrieved 15 March 2012.
  12. Introducing Walter Benjamin, Howard Cargill, Alex Coles, Andrey Klimowski, 1998, p. 112
  13. Susan Sontag Under the Sign of Saturn, p. 129.
  14. Cf. Mit Walter Benjamin. Gründungsmanifest der Internationalen Walter-Benjamin-Gesellschaft. Copyleft Verlag, Hamburg, 1968, p. 6.
  15. Stadtplatz aus Stein: Eröffnung der Leibniz-Kolonnaden in Berlin..

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirminė literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrinė literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Urbich, Jan (2011). „Darstellung bei Walter Benjamin. Die 'Erkenntniskritische Vorrede' im Kontext ästhetischer Darstellungstheorien der Moderne“, Berlin: De Gruyter. ISBN 978-3-11-026515-6

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]