Intelekto koeficientas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Intelekto koeficientas (IQ) – koeficientas, kuris nurodo asmens intelektinių gebėjimų lygį, lyginant su to paties amžiaus asmenų grupės vidurkiu.

Intelekto testai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji šiuolaikiniai IQ testai – Stenfordo-Binė testai, sukurti 1905 metais Alfredo Binė kaip būdas atpažinti mokinius, kuriems reikalinga papildoma pagalba mokytis. Jis manė, kad žemesnis intelekto koeficientas reiškia, kad mokiniui reikia papildomai pasimokyti, bet ne patį sugebėjimą mokytis. Šią nuomonę vis dar palaiko dalis šių laikų mokslininkų.

Pakankamai didelės populiacijos intelekto testų rezultatai turėtų pasiskirstytų pagal Gauso skirstinį.

IQ testas yra pritaikomas konkrečiai šaliai ir būtinai turi būti to žmogaus gimtąja kalba.

Intelekto koeficientas yra taip normalizuotas skaičius, kad vidutinis amžiaus grupės įvertinimas yra 100. Taigi, reikšmės nuokrypis nuo 100 atitinkamai reiškia didesnį arba mažesnį nei vidutinį tos amžiaus grupės IQ. Dažniausiai testai paruošiami taip, kad standartinis nuokrypis (σ) būtų 15. Taip pat testai ruošiami taip, kad reikšmės pasiskirstytų pagal Gauso skirstinį.

Kai reikšmių pasiskirstymas įprastas (σ=15), apie 67% žmonių IQ koeficientas yra tarp 85–115, o į 70–130 rėžį patenka apie 95% populiacijos. Reikšmė žemiau 70 laikoma protinio atsilikimo požymiu, reikšmė virš 130 - išskirtinai talentingo ir gabaus žmogaus požymiu. Didesnį nei 135 intelekto koeficientą turi apie 1% populiacijos.
Mokslininkai autistai paprastai pasižymi įspūdingomis mąstymo galiomis, tačiau jų IQ gali būti ir vidutinis.