Hannah Arendt
| Hannah Arendt | |
|---|---|
| |
| H. Arendt 1933 m. | |
| Gimimo vardas | Johanna Arendt |
| Gimė | 1906 m. spalio 14 d. Lindenas, Prūsijos karalystė, Vokietijos imperija |
| Mirė | 1975 m. gruodžio 4 d. (69 metai) Niujorkas, JAV |
| Palaidotas (-a) | prie Bardo koledžo |
| Tautybė | žydė |
| Pilietybė | Vokietija (1906–37 m.) JAV (nuo 1950 m.) |
| Sutuoktinis (-ė) | Günther Anders (1929–1937) Heinrich Blücher (1940–1970) |
| Veikla | filosofė, rašytoja |
| Sritis | politikos filosofija, Holokaustas, totalitarizmas |
| Organizacijos | Čikagos universitetas, Niujorko Naujoji socialinių tyrimų mokykla |
| Pareigos | profesorė |
| Išsilavinimas | mokslų daktarė (nuo 1929 m.) |
| Alma mater | Marburgo universitetas |
 Vikiteka |
Hannah Arendt |
| Parašas | |
| |
Hana Arent (Hannah Arendt, 1906 m. spalio 14 d. – 1975 m. gruodžio 4 d.) – Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų filosofė, politologė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė kaip Johana Arent (vok. Johanna Arendt) Vokietijos žydų kilusių iš Karaliaučiaus[1] šeimoje Lindene (dabar Hanoverio dalis). Jos motina Marta Arent-Kon (Martha Arendt-Cohn) buvo kilusi iš Lietuvos žydų.[2]
Hana Arent nuo 1924 m. studijavo Marburgo, nuo 1926 m. – Freiburgo, nuo 1928 m. – Heidelbergo universitete.[3] Marburge mokėsi pas Martiną Haidegerį, su kuriuo buvo užmezgusi romantinius santykius (iki 1928 m.). 1933 m. dėl nacių pradėto žydų persekiojimo Arent buvo priversta pasitraukti į Paryžių. 1940 m. ištekėjo už filosofijos profesoriaus Hainricho Bliucherio (Heinrich Blücher). 1941 m. naciams įsiveržus į Prancūziją, buvo priversta vėl bėgti ir kartu su vyru pasitraukė į JAV.[1]
Apsigyveno Niujorke. 1944–1946 m. Žydų santykių konferencijos direktorė, 1946–1948 m. leidyklos „Schocken Books“ vyriausioji redaktorė, 1949–1952 m. Žydų kultūrinės rekonstrukcijos (organizacija siekė išgelbėti pasklidusią žydų literatūrą) vadovė.[1] 1951 m. Arent suteikta JAV pilietybė. 1963–1967 m. Čikagos universiteto profesorė, vėliau Niujorko Naujosios socialinių tyrimų mokyklos profesorė.[1]
Idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Hanos Arent pažiūroms turėjo įtakos egzistencializmo ir Frankfurto mokyklos atstovai. Tyrinėjo totalitarizmą, jo atsiradimą siejo su antisemitizmu, imperializmu, rasizmu, biurokratija. H. Arent akcentavo dvi būties universalijas: gimstamumą (reiškiasi visuomeniniu aktyvumu, susijęs su revoliucija) ir mirtingumą (reiškiasi visuomenės pasyvumu, susijęs su totalitarizmu). Šiuolaikinės visuomenės socialinių bei politinių krizių svarbiausia priežastimi laikė egoizmą, kurį galįs įveikti tik politinis veiksmas. Jo provaizdis aptinkamas senovės graikų miestų-valstybių, Romos respublikos (1798–1799 m.) ir Jungtinių Amerikos Valstijų politinių santvarkų formavimosi pradžioje.[3]
Žymiausiame savo darbe „Totalitarizmo ištakos“ H. Arent tyrinėjo totalitarizmo ištakas, kurias siejo su tradicinių valstybių žlugimu, grynosios politinės galios siekimu. Veikale „Žmogaus būklė“ Arent sistemiškai išnagrinėjo savo mėgiamą aktyvaus gyvenimo (vita activa) principą. Juo ji gynė klasikines darbo, pilietiškumo, politiškumo vertybes nuo perdėto susirūpinimo gerove. Arent veikalas „Eichmannas Jeruzalėje“ susilaukė labai prieštaringų vertinimų: jame autorė aptarė nacių karo nusikaltėlio Adolfo Eichmano teismą Jeruzalėje. Ji teigė, kad Eichmano nusikaltimai padaryti ne dėl jo piktavališkumo, bet iš nesusimąstymo. Pasak Arent, Eichmanas tiesiog buvęs ambicingu biurokratu, kuris nesuvokė savo darbų baisybės – esą, taip pasireiškianti blogio banalybė. Dėl šios knygos teiginių Arent buvo plačiai pasmerkta tiek žydų, tiek kitų intelektualų.[1]
Arent taip pat iki pat savo mirties susirašinėjo su M. Haidegeriu, o jo įstojimą į NSDAP teisino esant „filosofo klaida“.[1]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Svarbiausi veikalai:
- Totalitarizmo ištakos (The Origins of Totalitarianism, 1951 m., liet. 2001 m.)
- Žmogaus būklė (The Human Condition, 1958 m., liet. 2005 m.)
- Tarp praeities ir ateities (Between Past and Future, 1961 m., liet. 1995 m.)
- Eichmannas Jeruzalėje (Eichmann in Jerusalem, 1963 m., liet. 2015 m.)
- Apie revoliuciją (On Revolution, 1963 m.)
- Žmonės Tamsiaisiais laikais (Men in Dark Times, 1968 m.)
- Respublikos krizė (Crisis of the Republic, 1972 m.)
- Proto gyvenimas (The Life of the Mind, 1978 m.)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Hannah Arendt. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ Richter, William L., ed. (2009). Approaches to Political Thought. Rowman & Littlefield Publishers.
- ↑ 3,0 3,1 Tomas Sodeika. Hannah Arendt. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001