Vencavas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°42′40″ š. pl. 25°58′25″ r. ilg. / 55.71111°š. pl. 25.97361°r. ilg. / 55.71111; 25.97361

Vencavas
Vencavas nuo vakarinio kranto
Vencavas nuo vakarinio kranto
Vieta Zarasų raj., Lietuva
Plotas 2,263 km²
Kranto linijos ilgis 7,94 km
Kilmė ledyninis
Vidutinis gylis 13,9 m
Didžiausias gylis 48,4 m
Įteka 2 bevardžiai upeliai
Išteka bevardis upelis

Vencavas – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Zarasų rajone, apie 8 km į pietryčius nuo Dusetų, netoli Sadūnų.

Ežero krantai statūs, aukštoki, ypač šiaurės rytuose ir pietuose, vietomis molėti arba akmenuoti. Jo plotas − 2,263 km², giliausia vieta ežero šiaurinėje dalyje − 48 m, vidutinis gylis − 13,5 m, kranto linijos ilgis − 7,94 km. Šiaurėje yra giliai įsiterpęs Rago pusiasalis. Pagrindinis ežero dubuo smėlėtas, molingas, atabraduose vyrauja smėlis ir žvyras, vanduo labai skaidrus. Ežero viduryje yra 1,28 ha sala (povandeninio gūbrio, skiriančio dvi rinas, viršūnė)[1]. Iš vakarų prie ežero prieina Plaštakiškių, iš pietryčių - Krakynės miškai. Pietuose išteka upelis link čia pat telkšančio Vencavėlio ežero (Šventosios upės baseinas).

Ežeras žuvingas. Vandens telkinyje gyvena šaltavandenės žuvys − sykai, kurie mėgsta šaltą, deguonimi prisotintą vandenį. Stambiausios plėšriosios rajono ežerų žuvys šamai nėra gausiai paplitusios ir aptinkamos, bene, tik 10 krašto vandens telkinių, taip pat ir Vencave. Šis ežeras garsus seliavų gausa. Vencave gyvena ežerinės stintos, geriau žinomos stintelių pavadinimu − žuvys, ledynmečio reliktas krašto ežeruose. Ežere yra lydekų, ešerių, kuojų, raudžių, karosų, plakių, karpių, lynų, aukšlių.

Prie Vencavo įsikūrę kaimai: Vencavai, Naujasodis, Narkyčiai, Kuikiai, Merkiai, Kunotai. Veikia 2 kaimo turizmo sodybos. Pietine pakrante eina keliai  179  DusetosDegučiaiDūkštas  ir  5305  ZarasaiMukuliaiVencavaiAntalieptė .

Vencavo sala

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vencavas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 481 psl.