Vencavai
 | ||
|---|---|---|
  Vencavai |
||
| Koordinatės | 55°41′49″š. pl. 25°58′01″r. ilg. / 55.697°š. pl. 25.967°r. ilg.Koordinatės: 55°41′49″š. pl. 25°58′01″r. ilg. / 55.697°š. pl. 25.967°r. ilg. | |
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Zarasų rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Dusetų seniūnija | |
| Gyventojų skaičius | 15 (2011 m.) | |
 Vikiteka |
VencavaiVikiteka | |
Vencavai – kaimas Zarasų rajone, prie kelių 179 Dusetos–Degučiai–Dūkštas ir 5305 Zarasai–Mukuliai–Vencavai–Antalieptė kryžkelės, Vencavo ežero pietiniame krante. Ant kalvos stovi aukštas medinis vėjo malūnas (architektūros paminklas; būdingas XX a. 1-osios pusės kepurinio tipo vėjo malūnas, ketursparnis). Yra buvusio Vencavų dvaro liekanos. Poilsiavietė.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvenvietės pradžia – Vencavų dvaras, garsėjęs žiauriais šeimininkais. Nuo 1600 m. Vencavų savininkai buvo Švykovskiai, Saltonai, Bychovcai, nuo 1781 m.- grafas Juozapas Bžežinskis, nuo 1823 m. grafas Kristupas Vereščinskis, nuo 1845 m.- bajorai Kržyvecai.
1611 metais čia jau minima evangelikų – reformatų bažnyčia, kuri uždaryta 1696 metais.
1744 metais Vencavuose pradėjo veikti katalikų bažnyčia, tuo metu tai buvo nemažas miestelis, kuriame veikė keletas parduotuvių, kelios smuklės, degtinės varykla, malūnas ir turgus.
1926 m. kovo men. dvaro centrą su 42ha. iš varžytinių nupirko Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektorius Antanas Namikas (1887–1980), kurį sovietinė valdžia 1951 m. ištrėmė į Sibirą. Iš dvaro buvo išaugęs miestelis, kuris iki XIX a. turėjo turgų, čia buvo katalikų bažnyčia ir kalvinių kirkė.
1922–2000 m. Vencavuose veikė pradinė mokykla. Vedėjais ir mokytojais dirbo Marija Stauskaitė-Zaleckienė, Pranas Gedvila, Simonas Paliunis, Kazimieras Mitalas, Ona Kuzmaitė-Martanienė, Jūratė Repečkienė ir Jurga Pupeikytė.[2]
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Steponas Kolupaila kildino kaimo vardą nuo romėnų deivės Veneros lotyniško vardo – Venus. Tai netiesiogiai patvirtina faktas, kad iki XX a. pradžios kaimas suslavintai buvo vadinamas Venusov.
Malūnas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vencavų malūnas pastatytas 1937 m. (meistras A. Žeimys) Antano Namiko užsakymu. Tai trijų aukštų aštuonkampio plano vertikaliai siaurėjantis medinis pastatas, kurio fasadus skaido maži statūs langeliai. Erdviausias yra pirmasis aukštas, kiti laipsniškai mažėja, o viršuje pasibaigia šiek tiek laužyto profilio „kepure“, kuri uždengia sukimosi ratą su įrenginiais, o virš jos įtaisyta metalinė vėtrungė su kiaurai išpjaustyta statybos data.
Malūnas veikė iki 1956 metų, vėliau sunyko sparnai, išmontuoti įrengimai ir stovėjo jis niūrus ir apleistas. Dabar malūnas yra sutvarkytas, įtaisyti nauji dideli sparnai, 1-2 aukštuose įrengti poilsio kambariai.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||||||||
| 1902 m. | 1923 m.sur. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur.[3] | 1979 m.sur. | 1987 m.[4] | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 23 | 34 | 24 | 22 | 36 | 18 | 30 | 23 | 15 | ||
| ||||||||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vietovardžių žodynas (LKI, 2007 m.)
- ↑ Vytautas Indrašius. „Antalieptės kraštas“, dalis III, 2010, psl.403-415.
- ↑ Vencavai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 709 psl.
- ↑ Vencavai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 481 psl.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Viencavai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 597 psl.
- Miesteliai.lt
Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą] | |||||||||||
|
DUSETOS – 10 km | IMBRADAS - 28 km |
| ||||||||
|
|||||||||||
| Antalieptė | Degučiai – 7 km | ||||||||||
