Agliutinacinė kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų
SNėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 5: | Eilutė 5: | ||
Agliutinacinėms kalboms nebūdingas [[supletyvizmas]] (įvairiašaknės to paties žodžio formos). Pavyzdžiui, asmeniniai [[Įvardis|įvardžiai]] jose kaitomi, pridedant tam tikrus afiksus (pvz., [[estų kalba|estų]] ''mina'' 'aš', ''minu'' 'manęs', ''meie'' 'mes', ''minuse'' 'manyje', ''meisse'' 'mumyse'). |
Agliutinacinėms kalboms nebūdingas [[supletyvizmas]] (įvairiašaknės to paties žodžio formos). Pavyzdžiui, asmeniniai [[Įvardis|įvardžiai]] jose kaitomi, pridedant tam tikrus afiksus (pvz., [[estų kalba|estų]] ''mina'' 'aš', ''minu'' 'manęs', ''meie'' 'mes', ''minuse'' 'manyje', ''meisse'' 'mumyse'). |
||
Agliutinacinėms kalboms priskiriamos [[Altajaus kalbos|Altajaus]], [[Uralo kalbos|Uralo]], [[Dravidų kalbos|dravidų]], [[ |
Agliutinacinėms kalboms priskiriamos [[Altajaus kalbos|Altajaus]], [[Kaukazo kalbos|Kaukazo]], [[Uralo kalbos|Uralo]], [[Bantų kalbos|bantų]], [[Dravidų kalbos|dravidų]], [[Mongolų kalbos|mongolų]], [[Tiurkų kalbos|tiurkų]], [[Japonų kalba|japonų]], [[Korėjiečių kalba|korėjiečių]], kai kurios [[Indėnai|indėnų]] kalbos.<ref>[[Lietuviškoji tarybinė enciklopedija]], I t. MELI institutas, Vilnius.</ref> |
||
== Taip pat skaitykite == |
== Taip pat skaitykite == |
||
Dabartinė 09:15, 16 rugsėjo 2021 versija
Agliutinacinės kalbos (lot. agglutinare 'prilipdyti') – kalbos, kuriose žodžiai bei žodžių formos sudaromi prie šaknies jungiant afiksus. Skirstomos pagal tai, kurie afiksai (intarpai, priešdėliai ar priesagos) dažniau dedami prie šaknų.
Agliutinacinių kalbų afiksai lengviau atskiriami nuo šaknų, nei fleksinių kalbų afiksai, jose ir formų kaitybos, ir formų darybos afiksai turi tik vieną apibrėžtą gramatinę reikšmę, pvz., vengrų k. abliatyvas várostól 'iš miesto' ir városoktól 'iš miestų', kur város yra šaknis, -tól - abliatyvo, ir -k- – daugiskaitą žyminti priesaga. Dėl šios priežasties agliutinacinėms kalboms nebūdinga nei afiksų sinonimika, nei homonimija. Vienas būdingų agliutinacinių kalbų požymių – balsių harmonija, arba sinharmonizmas (žodžio afiksų balsių priderinimas prie šaknies balsio). Vidinės fleksijos (balsių ar priebalsių kaitos šaknyje) šios kalbos neturi. Vardažodžiai ir veiksmažodžiai agliutinacinėse kalbose yra sudaryti iš šaknų ir po jų ar prieš jas vienas po kito einančių afiksų, tad dažnai šios rūšies žodžių formos agliutinacinėse kalbose yra gana ilgos.
Agliutinacinėms kalboms nebūdingas supletyvizmas (įvairiašaknės to paties žodžio formos). Pavyzdžiui, asmeniniai įvardžiai jose kaitomi, pridedant tam tikrus afiksus (pvz., estų mina 'aš', minu 'manęs', meie 'mes', minuse 'manyje', meisse 'mumyse').
Agliutinacinėms kalboms priskiriamos Altajaus, Kaukazo, Uralo, bantų, dravidų, mongolų, tiurkų, japonų, korėjiečių, kai kurios indėnų kalbos.[1]
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. MELI institutas, Vilnius.