Inkorporacinė kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Inkorporacinė kalba arba polisintetinė kalbakalba, kurioje sakiniai sudaromi inkorporacijos būdu.

Inkorporacinės yra dalis paleoazinių (čiukčių, koriakų, nivchų) ir Šiaurės Amerikos indėnų (dakotų, cimšijanų, pajutų) kalbų. Kartais inkorporacinėms kalboms priskiriamos ir agliutinacinės eskimų-aleutų kalbos.

Inkorporacinėse kalbose sakiniai sudaromi kaip sudėtiniai žodžiai (inkorporacijos būdu), t. y., šaknys žodžiai jungiamos į bendrą visumą – žodį sakinį. Žodžio sakinio pradžią sudaro veiksnio šaknis, pabaigą – tarinio šaknis. Tarp jų įstatomos papildinių su pažyminiais ir aplinkybių šaknys. Pavyzdžiui, čiukčių „ty-ata-kaa-nmy-rkyn“ („aš-taukai-elnias-žud-daryk“) 'aš riebius elnius žudau'.

Paprastai inkorporacija esti drauge su agliutinacija.[1]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Inkorporacinė kalba. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 471 psl.