Simonas Daukantas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 10: | Eilutė 10: | ||
| mirties vieta = [[Papilė]] |
| mirties vieta = [[Papilė]] |
||
| tautybė = |
| tautybė = |
||
| tėvas = |
| tėvas =neturejo |
||
| motina = |
| motina =neturejo |
||
| sutuoktinė = |
| sutuoktinė = |
||
| vaikai = |
| vaikai = |
||
| veikla = istorikas, rašytojas, švietėjas |
| veikla = istorikas, rašytojas, švietėjas |
||
| sritis = |
| sritis =girtuoklis |
||
| įstaigos = |
| įstaigos = |
||
| pareigos = |
| pareigos = |
||
| išsilavinimas = |
| išsilavinimas =durnas buvo |
||
| alma_mater = [[Vilniaus universitetas]] |
| alma_mater = [[Vilniaus universitetas]] |
||
| doktorantūros_vadovas = |
| doktorantūros_vadovas = |
13:51, 24 spalio 2018 versija
Simonas Daukantas | |
---|---|
Gimė | 1793 m. spalio 28 d. Kalviai |
Mirė | 1864 m. gruodžio 6 d. (71 metai) Papilė |
Tėvas | neturejo |
Motina | neturejo |
Veikla | istorikas, rašytojas, švietėjas |
Sritis | girtuoklis |
Išsilavinimas | durnas buvo |
Alma mater | Vilniaus universitetas |
Vikiteka | Simonas Daukantas |
nuciulpe tevui
ka tu?
nesimoke ir mire 16 metu
patiko smaukytis
S. Daukanto visuomeninės-politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose (visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. Svarbiausiu savo uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą.
S. Daukantas buvo vienas iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio, siekusio sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, dalyvių, kurio kiti žymiausi atstovai: Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Stanevičius, Jurgis Pliateris, Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius. S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui yra kalba, o ne valstybingumas. Tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai.
Kita svarbi S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu dominavusios bajoriškosios tautos sampratos. Tuo pačiu jis savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti asmens laisvę, panaikinus jų baudžiavinę priklausomybę. Savo idėjų argumentavimui S. Daukantas panaudojo Vakarų Europoje ir Lietuvoje paplitusias pažangias socialines-filosofines (J. Herderio, J. J. Rousseau ir kt.) teorijas. S. Daukantas gyveno Romantizmo epochoje, bet jo darbuose dominuoja Švietimo ideologija. Romantizmas S. Daukanto darbuose pasireiškia daugiausia jo istorijos raštų stilistikoje, kur jis vengia specifinės mokslinės terminijos.
Kūrybinis palikimas
S. Daukantas pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuviškai. Jo darbai iš Lietuvos istorijos:
- Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1822 m.);
- Istorija žemaitiška (1838 m.);
- Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845 m.);
- Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (1850 m.).
Visi minėti kūriniai yra stambios apimties tekstai, bet visus, išskyrus „Būdą“, dar galima vadinti ir skirtingomis tos pačios Lietuvos istorijos redakcijomis, nes juose tiek naudota šaltinių bazė, tiek aprašomi siužetai yra didžiąja dalimi identiški. „Būdas“ daugiau priskirtinas kultūros istorijos žanrui.
Gyvam esant buvo išleistas tik jo „Būdas“, pasirašytas Jokūbo Laukio slapyvardžiu ir spausdintas Sankt Peterburge, kiti veikalai leisti S. Daukanto sekėjų, idėjų ir darbų tęsėjų aušrininkų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Lenkų kalba ištraukos iš „Būdo“, išverstos R. Podbereskio, 1850 m. buvo paskelbtos Vilniuje leidžiamame „Rocznik Literacki“.
Pirmasis S. Daukanto istorijos veikalas „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kurio rankraštis 1919 m. atrastas Veprių dvaro bibliotekoje, buvo išleistas tik 1929 m. Kaune, t. y., praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo parašymo. S. Daukanto parūpinta medžiaga daug naudojosi kitas žymus Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas, rašęs Lietuvos istoriją lenkų kalba.
Kaip kultūros istorikas S. Daukantas pranoko Lietuvos istoriją XIX a. gvildenusius autorius. Pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais išleido ir eilę populiarių knygelių: „Parodymas, kaip apynius auginti“ (1847 m.), „Pamokinimas apie auginimą tabokos“ (1847 m.), „Pamokslas apie sodnus“ (1849 m.) ir kt., kuriose naudoja švietėjišką – auklėjamąjį stilių.
Lietuviški naujadarai
S. Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo lietuvių kalbos vartosenoje: laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai). Bet kai kurie naujadarai taip ir nepaplito: karmūša (kautynės), aušrėnai (baltai), rūbdarbis (siuvėjas), vypsonė (spektaklis).
Atminimas
- S. Daukanto vardu Lietuvoje yra pavadintos įvairios pagrindinės bei vidurinės mokyklos, gimnazijos (žr. Simono Daukanto gimnazijos, S. Daukanto vidurinės mokyklos, S. Daukanto pagrindinės mokyklos)
- Buvo pavaizduotas ant 100 litų banknoto
- Paminklas aikštėje Papilėje (1930 m., aut. V. Grybas)
- Memorialinis namas–muziejus Papilėje (atidarytas 1986 m. spalio 27 d.)[1]
- Paminklas Kaune, K. Donelaičio g. 64 (1924 m., aut. J. Zikaras, atstatytas 1990 m.)
Galerija
-
S. Daukanto kapas Papilėje
-
Antkapinė plokštė
-
Skulptūra Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje
-
Skulptūra VU kiemelyje (autorius R. Kazlauskas)
-
Paminklas Papilėje
Literatūra
- S. Žukas. Simonas Daukantas. – Kaunas: Šviesa, 1988. – 182 p.
- V. Merkys. Simonas Daukantas. – Vilnius: Vyturys, 1991. – 212 p.
- Lietuvių kalbos enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999.
Šaltiniai
- ↑ „Ventos regioninis parkas - Istorinės datos“. ventosparkas.lt. Suarchyvuotas originalas 2015-10-29. Nuoroda tikrinta 2016-03-03.