Juozas Purickis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
VP-bot (aptarimas | indėlis)
Botai
427 096 keitimai
S TLE parametrų reikšmių užpildymas+{{DEFAULTSORT:Pavardė, vardas}}.
S Politiko info lentelės įstatymas ir/arba smulkūs pataisymai., using AWB
Eilutė 30: Eilutė 30:
Gimė penkių vaikų (visi penki – sūnūs) valstietiškoje šeimoje. Mokėsi [[Stakliškės|Stakliškių]] parapinėje mokykloje. [[1892]]–[[1895]] m. lankė [[Jieznas|Jiezno]] rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo negalėdamas mokytis, 3 metus dirbo tėvo ūkyje.
Gimė penkių vaikų (visi penki – sūnūs) valstietiškoje šeimoje. Mokėsi [[Stakliškės|Stakliškių]] parapinėje mokykloje. [[1892]]–[[1895]] m. lankė [[Jieznas|Jiezno]] rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo negalėdamas mokytis, 3 metus dirbo tėvo ūkyje.


[[1898]] m. įstojo į [[KKS|Žemaičių kunigų seminariją]] Kaune. Seminarijoje pasižymėjo kaip gabus literatas, besidomintis Lietuvos istorija ir socialiniais mokslais. [[1912]] m. aukso medaliu baigė [[Peterburgo dvasinė akademija|Peterburgo dvasinę akademiją]] ir gavo teologijos magistro laipsnį. [[1913]]–[[1918]] m. išgalvota ''Korybuto'' pavarde studijavo [[Fribūro universitetas|Fribūro universitete]] istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus. [[1919]] m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys“. [[1916]]–1919 m. [[Šveicarija|Šveicarijoje]] leidžiamo provokiško žurnalo „[[Litauen]]“ redaktorius.
[[1898]] m. įstojo į [[KKS|Žemaičių kunigų seminariją]] Kaune. Seminarijoje pasižymėjo kaip gabus literatas, besidomintis Lietuvos istorija ir socialiniais mokslais. [[1912]] m. aukso medaliu baigė [[Peterburgo dvasinė akademija|Peterburgo dvasinę akademiją]] ir gavo teologijos magistro laipsnį. [[1913]]–[[1918]] m. išgalvota ''Korybuto'' pavarde studijavo [[Fribūro universitetas|Fribūro universitete]] istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus. [[1919]] m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys“. [[1916]]–[[1919]] m. [[Šveicarija|Šveicarijoje]] leidžiamo provokiško žurnalo „[[Litauen]]“ redaktorius.


1918 m. buvo kooptuotas į [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Tarybos]] narius. Sumanymo paskelbti [[Vilhelmas Urachas|Vilhelmą Urachą]] Lietuvos karaliumi iniciatorius.<ref>{{TLE|3|472|[[Aldona Gaigalaitė]]|Juozas Purickis}}</ref> 1918 m. rudenį Lietuvos atstovo [[Berlynas|Berlyne]] pavaduotojas, 1919–[[1920]] m. oficialus atstovas [[Vokietija|Vokietijoje]]. 1920 m. [[Lietuvos krikščionių demokratų partija]] jį išrinko savo atstovu į [[Steigiamasis Seimas|Steigiamąjį Seimą]]. Dirbo Finansų ir biudžeto bei Užsienio reikalų komisijose.
[[1918]] m. buvo kooptuotas į [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Tarybos]] narius. Sumanymo paskelbti [[Vilhelmas Urachas|Vilhelmą Urachą]] Lietuvos karaliumi iniciatorius.<ref>{{TLE|3|472|[[Aldona Gaigalaitė]]|Juozas Purickis}}</ref> [[1918]] m. rudenį Lietuvos atstovo [[Berlynas|Berlyne]] pavaduotojas, 1919–[[1920]] m. oficialus atstovas [[Vokietija|Vokietijoje]]. [[1920]] m. [[Lietuvos krikščionių demokratų partija]] jį išrinko savo atstovu į [[Steigiamasis Seimas|Steigiamąjį Seimą]]. Dirbo Finansų ir biudžeto bei Užsienio reikalų komisijose.


1920–[[1921]] m. užsienio reikalų ministras. [[Liucijus Želigovskis|Liucijui Želigovskiui]] užgrobus [[Vilnius|Vilnių]], apvažinėjo Vakarų Europos valstybių sostines, įrodinėdamas Lietuvos teises į Vilnių. Pirmasis iškėlė [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybių]] sąjungos idėją, aktyviai dalyvavo [[Klaipėdos sukilimas|Klaipėdos sukilime]]. 1921 m. [[gruodžio 12]] d. dėl spekuliacinės bylos (apkaltintas nelegaliu meno vertybių supirkimu) iš pareigų turėjo pasitraukti, jas užleisdamas [[Petras Klimas|Petrui Klimui]]. [[1925]] m. vasario mėn. [[Vyriausiasis Tribunolas]] J.Purickį išteisino.<ref>http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/10/29/atmi_04.html</ref>
1920–[[1921]] m. užsienio reikalų ministras. [[Liucijus Želigovskis|Liucijui Želigovskiui]] užgrobus [[Vilnius|Vilnių]], apvažinėjo Vakarų Europos valstybių sostines, įrodinėdamas Lietuvos teises į Vilnių. Pirmasis iškėlė [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybių]] sąjungos idėją, aktyviai dalyvavo [[Klaipėdos sukilimas|Klaipėdos sukilime]]. [[1921]] m. [[gruodžio 12]] d. dėl spekuliacinės bylos (apkaltintas nelegaliu meno vertybių supirkimu) iš pareigų turėjo pasitraukti, jas užleisdamas [[Petras Klimas|Petrui Klimui]]. [[1925]] m. vasario mėn. [[Vyriausiasis Tribunolas]] J.Purickį išteisino.<ref>http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/10/29/atmi_04.html</ref>


Nuo [[1923]] m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams [[Lietuva (dienraštis)|„Lietuva“]] (1925–[[1926]] m. redagavo), „[[Tautos ūkis]]“ ([[1930]] m. redagavo), „Trimitas“, „[[Lietuvos aidas]]“, „[[Mūsų rytojus]]“, „Vienybė“, „Draugija“, kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo ''Vyganto'' slapyvardžiu. 1925–[[1929]] m. buvo rašytojų ir žurnalistų, 1930–[[1934]] m. [[Lietuvos žurnalistų sąjunga|Lietuvos žurnalistų sąjungos]] pirmininkas. Aktyviai dalyvavo [[Šaulių sąjunga|Šaulių sąjungos]], Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje.<ref>Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų. - V.: Knyga, 1991. - 104 psl.</ref>
Nuo [[1923]] m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams [[Lietuva (dienraštis)|„Lietuva“]] (1925–[[1926]] m. redagavo), „[[Tautos ūkis]]“ ([[1930]] m. redagavo), „Trimitas“, „[[Lietuvos aidas]]“, „[[Mūsų rytojus]]“, „Vienybė“, „Draugija“, kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo ''Vyganto'' slapyvardžiu. 1925–[[1929]] m. buvo rašytojų ir žurnalistų, 1930–[[1934]] m. [[Lietuvos žurnalistų sąjunga|Lietuvos žurnalistų sąjungos]] pirmininkas. Aktyviai dalyvavo [[Šaulių sąjunga|Šaulių sąjungos]], Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje.<ref>Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų. - V.: Knyga, 1991. - 104 psl.</ref>


1926 m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktorius, [[1927]] m. Teisės administracinio skyriaus direktorius. 1927 m. iš valstybinio ir politinio darbo pasitraukė. 1929 m. pašalintas iš kunigų luomo šliejosi prie [[tautininkai|tautininkų]]. [[1933]] m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“.<ref>http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4160&p_d=2786&p_k=1</ref>
[[1926]] m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktorius, [[1927]] m. Teisės administracinio skyriaus direktorius. [[1927]] m. iš valstybinio ir politinio darbo pasitraukė. [[1929]] m. pašalintas iš kunigų luomo šliejosi prie [[tautininkai|tautininkų]]. [[1933]] m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“.<ref>http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4160&p_d=2786&p_k=1</ref>


Palaidotas Kauno senosiose miesto evangelikų kapinėse (dab. [[Ramybės parkas]]), kapas neišliko.
Palaidotas Kauno senosiose miesto evangelikų kapinėse (dab. [[Ramybės parkas]]), kapas neišliko.


== Kūryba ==
== Kūryba ==
Išleido stambių mokslo veikalų lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbomis iš Lietuvos istorijos, teisės, protestantizmo istorijos Lietuvoje. Parašė etnografinę studiją apie [[Gardinas|Gardiną]], veikalus „Beletristikos rolė žmonijos auklėjime“ ([[1914]] m.), „Žurnalisto profesija“ (1933 m.).
Išleido stambių mokslo veikalų lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbomis iš Lietuvos istorijos, teisės, protestantizmo istorijos Lietuvoje. Parašė etnografinę studiją apie [[Gardinas|Gardiną]], veikalus „Beletristikos rolė žmonijos auklėjime“ ([[1914]] m.), „Žurnalisto profesija“ ([[1933]] m.).


Rašė lengvu stiliumi, aiškiai, konkrečiai. Rašysena stambi, „ornamentuota“, sunkiai įskaitoma. Tekstus neperrašinėdamas siųsdavo į redakcijas, tad jie būdavo autoriaus gerokai pribraukyti.
Rašė lengvu stiliumi, aiškiai, konkrečiai. Rašysena stambi, „ornamentuota“, sunkiai įskaitoma. Tekstus neperrašinėdamas siųsdavo į redakcijas, tad jie būdavo autoriaus gerokai pribraukyti.


== Atminimo įamžinimas ==
== Atminimo įamžinimas ==
* 1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjunga įsigytiems poilsio namams [[Giruliai|Giruliuose]] suteikė J.Purickio vardą.
* [[1934]] m. Lietuvos žurnalistų sąjunga įsigytiems poilsio namams [[Giruliai|Giruliuose]] suteikė J.Purickio vardą;
* 2004 m. [[Aldona Gaigalaitė]] ir Jūratė Žeimantienė parengė monografiją.<ref>Juozas Purickis-Vygandas (sud. Aldona Gaigalaitė, Jūratė Žeimantienė). - V.: UAB Vilniaus knyga, 2004. - 410 p.: iliustr. - ISBN 9955-490-27-6</ref>
* [[2004]] m. [[Aldona Gaigalaitė]] ir Jūratė Žeimantienė parengė monografiją.<ref>Juozas Purickis-Vygandas (sud. Aldona Gaigalaitė, Jūratė Žeimantienė). - V.: UAB Vilniaus knyga, 2004. - 410 p.: iliustr. - ISBN 9955-490-27-6</ref>;
* 2008 m. [[Žaliakalnis|Žaliakalnyje]] ant jo statyto namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta.<ref>http://old.lzs.lt/?lt=1212135088</ref><ref>http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=PURICKIS%20JUOZAS</ref>
* [[2008]] m. [[Žaliakalnis|Žaliakalnyje]] ant jo statyto namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta.<ref>http://old.lzs.lt/?lt=1212135088</ref><ref>http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=PURICKIS%20JUOZAS</ref>.


== Šaltiniai ==
== Šaltiniai ==

11:55, 8 vasario 2010 versija

Juozas Purickis
Gimė 1883 m. balandžio 19 d.
Jiezno valsčius, Trakų apskr.
Mirė 1934 m. spalio 25 d. (51 metai)
Kaunas
Veikla diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas
Alma mater Kauno kunigų seminarija
Peterburgo dvasinė akademija
Fribūro universitetas

Juozas Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienk., Jiezno valsčius, Trakų apskr. – 1934 m. spalio 25 d. Kaune) – diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas.

Biografija

Gimė penkių vaikų (visi penki – sūnūs) valstietiškoje šeimoje. Mokėsi Stakliškių parapinėje mokykloje. 1892–1895 m. lankė Jiezno rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo negalėdamas mokytis, 3 metus dirbo tėvo ūkyje.

1898 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Seminarijoje pasižymėjo kaip gabus literatas, besidomintis Lietuvos istorija ir socialiniais mokslais. 1912 m. aukso medaliu baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir gavo teologijos magistro laipsnį. 1913–1918 m. išgalvota Korybuto pavarde studijavo Fribūro universitete istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus. 1919 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys“. 1916–1919 m. Šveicarijoje leidžiamo provokiško žurnalo „Litauen“ redaktorius.

1918 m. buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybos narius. Sumanymo paskelbti Vilhelmą Urachą Lietuvos karaliumi iniciatorius.[1] 1918 m. rudenį Lietuvos atstovo Berlyne pavaduotojas, 1919–1920 m. oficialus atstovas Vokietijoje. 1920 m. Lietuvos krikščionių demokratų partija jį išrinko savo atstovu į Steigiamąjį Seimą. Dirbo Finansų ir biudžeto bei Užsienio reikalų komisijose.

1920–1921 m. užsienio reikalų ministras. Liucijui Želigovskiui užgrobus Vilnių, apvažinėjo Vakarų Europos valstybių sostines, įrodinėdamas Lietuvos teises į Vilnių. Pirmasis iškėlė Baltijos valstybių sąjungos idėją, aktyviai dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1921 m. gruodžio 12 d. dėl spekuliacinės bylos (apkaltintas nelegaliu meno vertybių supirkimu) iš pareigų turėjo pasitraukti, jas užleisdamas Petrui Klimui. 1925 m. vasario mėn. Vyriausiasis Tribunolas J.Purickį išteisino.[2]

Nuo 1923 m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuva“ (1925–1926 m. redagavo), „Tautos ūkis“ (1930 m. redagavo), „Trimitas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų rytojus“, „Vienybė“, „Draugija“, kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo Vyganto slapyvardžiu. 1925–1929 m. buvo rašytojų ir žurnalistų, 1930–1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos, Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje.[3]

1926 m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktorius, 1927 m. Teisės administracinio skyriaus direktorius. 1927 m. iš valstybinio ir politinio darbo pasitraukė. 1929 m. pašalintas iš kunigų luomo šliejosi prie tautininkų. 1933 m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“.[4]

Palaidotas Kauno senosiose miesto evangelikų kapinėse (dab. Ramybės parkas), kapas neišliko.

Kūryba

Išleido stambių mokslo veikalų lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbomis iš Lietuvos istorijos, teisės, protestantizmo istorijos Lietuvoje. Parašė etnografinę studiją apie Gardiną, veikalus „Beletristikos rolė žmonijos auklėjime“ (1914 m.), „Žurnalisto profesija“ (1933 m.).

Rašė lengvu stiliumi, aiškiai, konkrečiai. Rašysena stambi, „ornamentuota“, sunkiai įskaitoma. Tekstus neperrašinėdamas siųsdavo į redakcijas, tad jie būdavo autoriaus gerokai pribraukyti.

Atminimo įamžinimas

Šaltiniai

  1. ↑ Aldona Gaigalaitė. Juozas Purickis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 472
  2. ↑ http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/10/29/atmi_04.html
  3. ↑ Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų. - V.: Knyga, 1991. - 104 psl.
  4. ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4160&p_d=2786&p_k=1
  5. ↑ Juozas Purickis-Vygandas (sud. Aldona Gaigalaitė, Jūratė Žeimantienė). - V.: UAB Vilniaus knyga, 2004. - 410 p.: iliustr. - ISBN 9955-490-27-6
  6. ↑ http://old.lzs.lt/?lt=1212135088
  7. ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=PURICKIS%20JUOZAS
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Juozas_Purickis&oldid=2484584"