Safranbolu: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

VizualusVikitekstas

Inline

06:29, 27 rugsėjo 2009 versija

Šablonas:Turkijos pasaulio paveldas

UNESCO pasaulio paveldas
Objekto nr. 614
(anglų k.) • (prancūzų k.)

Safranbolu („Šafrano miestas“) - Karabiuko provincijos miestas Turkijos šiaurėje, 60 km į pietus nuo Juodosios jūros. Safranbolu yra 300 km į rytus nuo Stambulo, 150 km šiaurę nuo Ankaros ir 9 km į šiaurės rytus nuo Karabiuko. Mieste gyvena apie 50 000 gyventojų^[1]. 1994 m. Safranbolu miests įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Istorija

Safranbolu miestas priklausė Romos provincijai – Paflagonija ir per savo istoriją pergyveno daug civilizacijų: Romos, Bizantijos, Seldžiukų, Osmanų imperijas. Osmanų imperijos laikais, miestas buvo svarbiu šilko kelio centru, karavanų kelio prekybos kelyje iš Kastamonu į Stambulą.

Miesto mečetės, bankai ir medresės buvo pastatytos XIV a.. Pastatyti mediniai, medžio raižiniais puošti ir įvairiomis spalvomis išdažyti, gyvenamieji namai, lėmė aplinkinių Turkijos miestų architektūros stilių.

Safranbolu buvo osmanų sultono šeimos artimųjų ir didžiųjų vizirių rezidencija.

Miesto pavadinimas kilęs iš čia auginamo prieskonio – šafrano, nes Safranbolu buvo šio prieskonio auginimo centru. Ir dabar, netoliese esančiame Davutobasio kaimelyje, yra auginamas daržinis krokas.

Safranbolu senamiestyje išliko 1008 istoriniai pastatai ir įrengimai, atspindintys turkišką architektūrą. Tai 25 mečetės, 8 istoriniai fontanai, 5 turkiškos pirtys, 3 karavansarajai (karavanų vilkstinių užvažiuojamieji namai), bokštas su laikrodžiu, saulės laikrodis, senovinė ligoninė, akvedukas ir šimtai pastatų bei rūmų. Taip pat yra antikinių laikų miesto apsauginis pylimas ir istoriniai tiltai. Šablonas:Miestas1 Miesto senamiestis pastatytas kalno tarpeklyje, o nauji Safranbolu miesto rajonai pastatyti plynaukštėje, 2 km į vakarus nuo senamiesčio.

1970–tais metais Turkijos menininkai ir fotografai pradėjo domėtis istorine miesto architektūra. 1980 m. šie pastatai buvo pripažinti istorine vertybe ir vyriausybė įsipareigojo juos išsaugoti. Buvo uždraustos naujos statybos senamiestyje arti istorinių pastatų, o vietiniai meistrai sutelkė visas pastangas pastatų restauravimui ir atstatymui^[2].