Korčė

40°37′ š. pl. 20°46′ r. ilg.

Korčios panorama

Vaizdas:Kisha në Korçë.jpg

Korčios ortodoksų bažnyčia

Korčia (Albanų k.: Korçë, graikų k.: Κορυτσά, arumunų k.: Curceaua, makedonų ir bulgarų k.: Горица, turkų k.: Görice, italų k.: Corizza), yra penktas pagal dydį Albanijos miestas, išsidėstęs apytiksliai 850 m aukštyje virš jūros lygio. Miestas išsidėstęs Moravos kalnų apsuptoje derlingoje įduboje, apie 180 km nuo šalies sostinės Tiranos ir 19 km nuo Graikijos sienos. Pagal naujausius statistinius duomenis, miesto gyventojų skaičius siekia apie 70,000 gyventojų (2005), kurių absoliučią daugumą sudaro albanai (95%, kiti: arumunai, graikai, čigonai, makedonai). Miesto gyventojų daugumą sudaro musulmonai; egzistuoja nemaža krikščionių ortodoksų bendruomenė.

Korčios miestas - Korčios apygardos ir Korčios apskrities centras. Per miestą eina svarbus kelias, jungiantis Duresio uostamiestį su Graikijos Respublika.

Miestas yra svarbus šalies pramonės, žemės ūkio ir prekybos centras. Pagrindinės miesto pramonės šakos: maisto ruošos, alaus ir cukraus gamybos, tekstilės, malimo. Korčios apylinkės yra vienos svarbiausių Albanijos kviečių auginimo regionų. Miesto apylinkėse kasamos rusvosios anglys.

Istorija

Korčia ir jos apylinkės yra vienos iš seniausiai apgyvendintų Albanijos vietų. Pirmosios neolito gyvenvietės isikūrė apie 6000 m. p.m.e. Dabartinio miesto apylinkėse gausiai randama ir kitų priešistorės - žalvario ir geležies amžiaus - gyvenviečių liekanų, archeologinių radinių.

Antikiniais laikais šioje vietoje apsigyveno senosios ilyrų gentys, kurios senovės laikais buvo smarkiai paveiktos helenistinės kultūros įtakos, iš dalies asimiliuotos šalimais gyvenusių graikų. Senovės laikais dabartinis miestas ir aplinkinė teritorija priklausė keletui senovės antikinių valstybių: senovės Makedonijai, Romos imperijai, Bizantijai.

Ankstyvaisiais viduramžiais, žlugus Romos imperijai, dabartinės miesto apylinkės atiteko Rytų Romos imperijai. Nuo VI a. į Balkanų regioną ėmus intensyviai skverbtis slavams, palaipsniui ši vietovė buvo gausiai apgyvendinta slavų genčių - dabartinių makedonų ir bulgarų protėvių. Nepasisant gausios slavų migracijos, dabartinės miesto apylinkės išliko daugiatautės. Be tuomet gausiai gyvenusių slavų, kompaktiškai gyveno albanai, graikai ir tuo laikotarpiu pakankamai gausi rumunams artima arumunų tauta.

Nuo IX iki XIII a. dabartinio miesto apylinkės kurį laiką priklausė Bulgarijos karalystei. 1204 m., ketvirtojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiams užėmus Konstantinopolį, ir Bizantijai kurį laiką suskilus į kelias valstybes, XIII a. miestas tapo pavaldus viduramžių Graikijos valstybei - Epyro Despotijai.

Pirmasis šioje teritorijoje buvęs miestas, žinomas Kovizos (Coviza) vardu, yra minimas 1280 m. ištoriniuose šaltiniuose. XIV a. miestas kurį laiką priklausė serbams ir tapo tuometinės Serbijos karalystės dalimi, kol XIV a. miestas buvo užgrobtas Osmanų imperijos. Turkų valdymo laikais pradėjo plisti islamas, ėmė gausėti albanų ir turkų persikelėlių. Miestas tapo vienu svarbesnių islamo centrų pietų balkanų regione bei graikų ir arumunų kultūrinės veiklos centrų. Miestas tapo vienu svarbiausių bektašių - islamo sektos - religinės veiklos centrų.

Dabartinis miesto pavadinimas ir miesto istorijos tekmė prasideda nuo XV a., kuomet albanų kilmės Osmanų imperijos pavaldinys Iljazas Hodža (Iljaz Hoxha), sultono Mehmeto II paliepimu, įkūrė šį miestą. Miesto pavadinimas yra slaviškos kilmės; pietų slavų kalbose „gorica“ (горица) - „nedidelė kalva“. Osmanų valdymo laikais Korča tapo Korčos sandžako, priklausiusio Bitolos vilajetui, dalimi. Tuo laikotarpiu mietas tapo vienu iš svarbesnių stačiatikybės centrų pietiniame Balkanų regione, niestas buvo graikų ortodoksų arkivyskupijos centru. 1805 m. apie 2/3 gyventojų priklausė graikų ortodoksų bažnyčiai. 1887 m. mieste įkurta pirmoji albanų mokykla.

1912 m., pasibaigus Osmanų imperijos valdžiai, miestas tapo naujai susikūrusios Albanijos valstybės dalimi, tačiau dėl nemažos graikų bendruomėnės, istorinio sąryšio su Graikija ir nemažo tuomet krikščionių ortodoksų gyventojų skaičiaus mieste ir jo apylinkėse, miesto priklausomybė buvo ilgai ginčyjama Graikijos, siekdama šį miestą bei jo apylinkes prisijungti prie savo teritorijos. 1914 metais Korfu sutartimi buvo nuspręsta šį miestą palikti Albanijos valdžioje, suteikiant pietų Albanijai (Šiaurės Epyrui) autonomiją, kuri taip ir nebuvo suteikta.

Nesusitaikydami su bevaisėmis pastangimis gauti valstybingumą, 1918 m. šiame mieste, tuomet pakankamai gausios arumunų etninės bendrijos pastangomis, buvo paskelbta Korčos Respublika, kuri vėliau turėjo tapti autonominės Pindo Respublikos dalimi. Tačiau šie arumunų siekiai tolesnės plėtotės neįgavo ir liko neįgyvendinti.

Tarpukario laikotarpiu mietas tapo vienu iš svarbesnių Albanijos pramoninės ir kultūrinės veiklos centrų. Miestas tapo svarbiausiu Albanijos komunistų partijos veiklos centrų, kurio vienu iš vadovų buvo ilgametis šaltojo karo laikotarpio Albanijos diktatorių Enveras Hodža (Enver Hoxha).

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m., miestas buvo užimtas Italijos kariuomėnės. Prasidėjus II pasaliniam karui, 1940 m., Italijos - Graikijos karo metu, miestas buvo užimtas Graikijuos kariuomėnės, kurią 1941 m. su Vokietijos kariuomenės pagalba išstūmė ir miestą okupavo Italijos kariuomenė. 1943 m. miestas buvo okupuotas hitlerinės Vokietijos, kol, galiausiai, 1944 m. buvo išvaduotas II pasaulinio karo metu Korčios apylinkėse labai aktyviai veikusių Albanijos komunistų partizanų.

Komunistinės diktatūros laikotarpiu mietas buvo sparčiai industrializuojamas, pastatyta naujų pramonės įmonių, švietimo įstaigų. Miestas buvo vienas Albanijos komunistų partijos ideologijos ir veiklos centrų. Dešimto dešimtmečio pradžioje miestas buvo vienas iš demokratinio judėjimo prieš komunistinę diktatūrą centrų. Žlugus komunistinei diktatūrai, miestas patyrė didelių ekonominių sunkumų, daug gyventojų emigravo į Graikiją ir kitas užsienio šalis.

Architektūra ir archeologija

Dėl šio krašto turtingos istorinės praeities, Korčios mieste bei jo apylinkėse yra gausu įvairių epochų statinių ir paminklų: priešistorinių statinių liekanų, vidurmažių bizantijos laikų bažnyčių, osmanų laikų mečečių, tiltų ir gyvenamųjų namų kvartalų. Komunistinės didktatūros laikais pastatyta pagal tipinius projektus suprojektuotų daugiabučių gyvenamųjų ir administracinių pastatų. Dabartiniais laikais, pagerėjus ekonominei būklei, pastatyta naujų šiuolaikinių pastatų, mečečių. Archeologijos ir meno muziejai, 1992 m. įkurtas universitetas.

Šaltiniai

• N.G.L Hammond, Alexander's Campaign in Illyria, The Journal of Hellenic Studies, pp 4-25. 1974
• James Pettifer, Albania & Kosovo, A & C Black, London (2001, ISBN 0-7136-5016-8)
• François Pouqueville, Voyage en Morée, à Constantinople, an Albanie, et dans plusieurs autres parties de l'Empire othoman, pendant les années 1798, 1799, 1800 et 1801. (1805)
• T.J. Winnifrith Badlands-Borderlands A History of Northern Epirus/Southern Albania (2003)