Slavų prokalbė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Slavų prokalbė yra hipotetinė kalba, iš kurios išsivystė dabartinės slavų kalbos. Ja kalbėjo iki VII amžiaus. Kadangi nėra jokių rašto paminklų, ją reikia rekonstruoti taikant lyginamosios lingvistikos metodus. Rekonstruotos formos žymimos žvaigždele, pvz., *golva (galva), *rǫka (ranka) ir t. t.

Slavų prokalbė išsivystė iš indoeuropiečių prokalbės. Yra hipotezė, kad galėjo būti bendra baltų ir slavų prokalbė arba kad slavų prokalbė kilo iš baltų prokalbės paribio dialektų. Dar IX a. buvo slavų kalbos taip artimos viena kitai, jog visi slavai suprato slavų makedonų tarmę, vartojamą šv. Kirilo ir Metodijaus ir davusią pradžią pirmajai literatūrinei slavų kalbai – senajai bažnytinei slavų kalbai.

Dėl slavų migracijų jų kalbos išsiplėtė vakaruose iki Hamburgo, o pietuose buvo kalbama Peloponese ir Bitinijoje, tačiau ne visur išsilaikė.

Slavų prokalbė turėjo 11 balsių ir 22 priebalsius.