Sacharos tautų virtuvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Sacharos tautų mityba)
Jump to navigation Jump to search
Sacharos tautų virtuvė
Naudojama: Egiptas, Sudanas, Libija, Čadas, Alžyras, Nigeris, Malis, Marokas, Vakarų Sachara, Mauritanija
Valgymo įrankiai: nenaudojami
Svarbiausi produktai
Ląstelienos šaltiniai: kvietinė duona
Baltymų šaltiniai: pieno produktai, skėriai, mėsa
Riebalų šaltiniai: taukai
Daržovės: trumai, laukiniai augalai
Vaisiai: datulė
Prieskoniai:
Gėrimai: kupranugario pienas, pasukos

Sacharos tautų virtuvė – mitybos tradicijos, palitusios tarp klajoklinių Afrikos tautų, gyvenančių Sacharoje (dalyje dabartinio Egipto, Sudano, Libijos, Čado, Alžyro, Nigerio, Malio, Maroko, Vakarų Sacharos, Mauritanijos teritorijose). Šių virtuvės tradicijų laikosi Sacharos berberai, tuaregai, beduinai.

Ląsteliena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Beduinai gamina duoną

Dykumų klajoklių mityboje ypač mažai ląstelienos produktų, kadangi šios tautos neaugina žemės ūkio kultūrų, kurios paprastai yra ląstelienos ir angliavandenių šaltinis. Todėl klajokliams yra svarbus nuolatinis ryšių palaikymas su sėsliomis tautomis, kurios gali suteikti šiuos trūkstamus produktus. Senovėje jie buvo įgyjami užkariavimų, mainų ir prekybos būdais. Sacharos klajokliai daugiausia naudoja kviečius, iš kurių ant akmenų kepa plokščią duoną, pvz., tagelą.

Baltymų šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sacharos mityba pasižymi ypač gausiu baltyminiu maistu, kuris turi kompensuoti ląstelienos ir angliavandenių trūkumą. Klajoklės gyvulių augintojų tautos ypač gausiai vartoja pieno produktus, dažniausiai iš kupranugarių, ožkų, avių pieno. Kupranugarės yra melžiamos išimtinai vyrų, o ožkos ir avys – moterų. Pienas vartojamas šviežias, iš grietinėlės gyvulių odos maišuose plakamas sviestas, pienas taip pat rauginamas, spaudžiami sūriai bakl, kurie ilgai išsilaiko. Pasukos vartojamos kaip gėrimas.

Gerba, gyvulio odos maišas, – vienas svarbiausių indų Sacharoje

Kadangi Sacharos klajoklių tautos yra musulmonai, skerdžiant gyvulius ir ruošiant mėsą yra griežtai laikomasi islamo priesakų. Skerdžiama pasukus gyvulio galvą tam tikru kampu ir tariant tam skirtas šventąsias maldas. Mėsa dažniausiai verdama dideliame bendrame puode, ypač vertinami subproduktai (inkstai, kepenys, širdis, uodega), kurie teikia maistui įvairovės. Draudžiama mėsa yra kiauliena, šuniena, arkliena, asiliena.

Dar vienas svarbus baltymų šaltinis klajoklių mityboje – skėriai, kurių organizme yra 46 proc. baltymų, 4,5 proc. riebalų ir reikalingų mineralinių medžiagų, pavyzdžiui, kalcio ir fosforo. Skėrių antplūdžio metu jie renkami naktį, miegantys, ir plikomi karštu pasūdytu vandeniu. Tada džiovinami, kol nukrenta nevalgomos paviršinės dalys. Tokie džiovinti skėriai yra svarbus maisto produktas.

Svarbią mitybos dalį sudaro gamtoje sumedžiotų gyvūnų (einių, stručių, gazelių, antilopių) mėsa. Medžioklėje naudojami sakalai. Taip pat maistui naudojami paukščių kiaušiniai, dykuminės sraigės, driežai.

Daržovės ir vaisiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi klajokliai neaugina daržovių, ši produktų grupė yra gaunama rinkimu. Renkami po dykumos žeme augantys grybai truma, jie kasami. Trumai skrudinami ant ugnies, taip pat verdami su mėsa, džiovinami saulėje ir taip išlaikomi ilgesniam laikui.

Be grybų, naudojamos įvairios laukinių augalų sėklos, kai kurių dykumos augalų šaknys, česnakiniai augalai, kurie naudojami ir kaip prieskoniai.

Dar vienas svarbus vitaminų ir mineralinių medžiagų šaltinis yra datulės, perkamos iš oazių gyventojų.

Gėrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tuaregas, pilantis arbatą

Vanduo yra neabejotinai svarbiausias ir labiausiai vertinamas gėrimas. Be jo, geriamas šviežias pienas ir šalutinis jo produktas – pasukos.

Taip pat klajokliai geria arbatą, kurią kartais perka iš sėsliųjų tautų, o kartais gamina iš vietinių augalų šaknų.

Sezoniškumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mityba labai stipriai priklauso nuo metų laikų. Pavasarį ypač gausu įvairių produktų, mat renkami laukiniai augalai, gyvuliai atsiveda jauniklių, melžiamas pienas ir gaminami pieno produktai. Vasarą kerpamos avys ir ožkos, prasideda sausra ir nepritekliai, nuolatos ieškoma vandens išgyvenimui. Rudenį intensyviai prekiaujama, mat vykstama į oazes ir miestus papildyti svarbiausių maisto atsargų, ypač datulių, kurios kaip tik tuo metu nunoksta. Žiema susijusi su gausiais lietumis, kurie atneša ir šaltį, bet baigia sausrą.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šteinas, Lotaras (1985). Dykumų klajokliai. Vilnius: Vyturys.

Juodosios Afrikos virtuvės
Sahelio virtuvė | Gvinėjos įlankos virtuvė | Etiopijos virtuvė | Centrinės Afrikos virtuvė | Pietų Afrikos virtuvė | Rytų Afrikos virtuvė
Klajoklių tautų mityba: Sacharos tautų | Rytų Afrikos klajoklių | Namibijos | Kongo džiunglių tautų