Štetlas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Štetlas (jid.שטעטל‎‏‎ = shtetl) – jidiš kalbos žodis, reiškiantis „nedidelis miestas, miestelis“, apibūdina miestą Vidurio ir Rytų Europoje, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo didelę gyventojų dalį sudarė žydai.[1]

Žodžio kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jidiš kalboje didesnis miestas, kaip לעמבערג (Lembergas arba Lvovas) arba טשערנאוויץ (Černivciai), vadinamas štotu (jid. שטאָט, vok. Stadt); kaimas vadinamas dorfu (jid. דאָרף vok. Dorf).[2] Štetlas yra štoto mažybinė reikšmė, reiškianti „mažas miestelis“.[3] Oficialiai tariant, štetlas buvo vadinamas „žydų miesteliu“ – gyvenvietės rūšimi, kilusia iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos.[4]

Atsiradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Štetlai įsikūrė vietovėse, kuriose žydams buvo leidžiama pastoviai apsigyventi, kaip buvo numatyta Carinės Rusijos Imperatorės Jekaterinos II įsaku "Dėl sėslumo ribos“, pasirašytu 1792 m.[5] Štetlu buvo vadinamas kaimas ar nedidelis miestelis Vidurio ir Rytų Europoje, kuriame iki holokausto gyveno daug žydų. Štetlai dažniausiai buvo gyvenvietės su pilnai išplėtota žydų religinio gyvenimo infrastruktūra, kurią sudarė sinagoga, nuolatinis rabinas, mikva, religinės mokyklos, ritualinis skerdikas, laidojimo brolija, kapinės ir t. t.[2]

Tykocinas Lenkijoje – vienas iš geriausiai išsaugotų štetlų pasaulyje

Gyvenimas štetle[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Štetlas tapo tradicinio žydų gyvenimo simboliu XIX amžiuje Rytų Europoje. Apskritai sakoma, kad tai buvo labai statiškos visuomenės, kurių socialiniai modeliai buvo retai keičiami, persmelkti gilaus pamaldumo ortodoksinio judaizmo atžvilgiu. Štetlai dažniausiai buvo labai izoliuoti, o žmonės dažniausiai labai mažai bendravo su ne žydų išorės gyventojais. Tarpusavyje buvo bendraujama jidiš kalba, o daugeliui trūko žinių apie kalbas, naudojamas už tokios gyvenvietės ribų. Tačiau tarp štetlų buvo palaikomi stiprūs ryšiai. Po Holokausto, štetlo kultūra praktiškai išnyko, tautos buvo arba išnaikintos, arba pabėgo iš savo namų.[6]

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuviško žydų štetlo rekonstrukcija Pietų Afrikos Respublikos žydų muziejuje Keiptaune

Dar XX a. pradžioje daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių ženklią dalį gyventojų sudarė žydai. Iki nacių okupacijos beveik kiekviename Lietuvos miestelyje buvo ir štetlas.[7] Vienais iš didžiausių štetlų (pagal gyventojų skaičių ir žydų gyventojų procentą) XX a. pradžios Lietuvoje galima išskirti Molėtus, Joniškį, Pakruojį.[2] Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas sunaikino lietuviškus štetlus, tačiau apie buvusį gyvenimą juose liko daugybė pėdsakų.

Muziejus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 2015 metų Šeduvoje kuriamas litvakų miestelių istorijos, kultūros bei atminimo muziejus „Dingęs štetlas“. Jame bus pristatoma Šeduvos ir kitų Lietuvos štetlų žydų gyvenimas ir tradicijos, kultūriniai, socialiniai ir politiniai judėjimai, verslai bei užsiėmimai. Muziejų planuojama atidaryti 2023 metais.[8]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. The Jewish community of Skuodas, Shtetl Shkud, shtetlshkud.com [1]
  2. 2,0 2,1 2,2 Karolina Aleknavičė, Štetlai – dingusi Lietuvos. istorijos pusė, www.15min.lt [2]
  3. History of shtetl, The jewish guide, The New York Times, www.jewish-guide.pl [3]
  4. Yohanan Petrovsky-Shtern, The Golden Age Shtetl,Princeton University Press, 2014
  5. Mokslo ir enciklopedijų leidyklos centras. „Sėslumo riba“, Visuotinė Lietuvių enciklopedija, ww.vle.lt [4][neveikianti nuoroda]
  6. Žydų miestelis ir gyvenimas jame. Žydų tradicijos. Zarasų krašto žydų istorija, www.zarasu-zydai.lt[5]
  7. Štetlai Lietuvoje, litvakshtetls.com [6].
  8. Oficiali „Dingęs Štetlas“ muziejaus svetainė