Pomerelija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Lenkijos istorinis regionas: Pommerellen | |
|---|---|
| Šalis | Pamario vaivadija |
| Vėliava | 
|
| Tautos | kašubai > lenkai |
| Laikotarpis | 1060–1296 |
| Valstybės | Pomerelijos kun. |
| Miestai | Gdanskas |
| Žemėlapyje pažymėta mėlynai (rytuose) | |
Pomerelija (sen. kašubų (pamarėnų) kalba: Pòrénkòwô Pòmòrskô; lenk. Pomorze Gdańskie; vok. Pommerellen) – istorinis regionas Baltijos jūros pietinėje pakrantėje dabartinėje šiaurės Lenkijoje, daugiausia Pamario vaivadijoje. Svarbiausias regiono miestas – Gdanskas.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istorinis Pomerelijos regionas apima didžiąją dalį Pamario vaivadijos, išskyrus keturias ryčiausias apskritis (šios priskiriamos istorinei Prūsijai) bei Slupsko apskritį (ši priskiriama Pomeranijai). Taip pat Pomerelijai priskiriamos šiauriausios Kujavijos Pamario vaivadijos apskritys.
Pomerelija yra įsiterpusi tarp Pomeranijos (Pamario) vakaruose ir Prūsijos rytuose ir per istoriją buvo veikiama kultūrinių įtakų tiek iš vieno, tiek iš kito regiono. Dėl to ji neretai laikoma sudėtine (rytine) Pomeranijos dalimi ir dar vadinama Rytų Pomeranija arba Gdansko Pomeranija, Gdansko Pajūriu (pagal pagrindinį miestą). Kartais laikoma sudėtine Prūsijos regiono dalimi ir vadinama Vakarų Prūsija.
Pietvakariuose Pomerelija ribojasi su Didžiąja Lenkija, pietuose - su Kujavija ir Kulmo žeme.
Tai - pajūrio lygumų kraštas. Svarbiausia regiono upė yra Vyslos žemupis, formuojantis rytinę jo ribą, ir Vyslos intakai - Radunia, Motlava ir kt.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Regione nuo I tūkst. pr. m. e. žinomos archeologinės Pomeranijos, Oksyvo, Vielbarko kultūros, kurias kūrė rugijai, vendai, gotai, gepidai, vidivarijai. VII a. regione apsigyveno slavai pamarėnai, tiesioginiai dabartinių kašubų protėviai. Jie gyveno taip pat ir didesniojoje Pomeranijos dalyje.
Pagoniškasis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
X a. viduryje kraštas kartu su Pomeranija tapo priklausomas Lenkijos kunigaikštystei, kuri bandė kraštą kristianizuoti. Tačiau pelkių ir miškų ruožo nuo Didžiosios Lenkijos atskirtas Pajūris išliko silpnai kontroliuojamas ir ilgam išlaikė pagonišką kultūrą. Nuo XI a. Pomeranijos ir Pomerelijos autonomija ar netgi nepriklausomybė nuo Lenkijos augo, nepaisant Lenkijos Piastų dinastijos bandymų susigrąžinti kontrolę. o XI a. viduryje čia susiformavo nepriklausoma pagoniška Pomerelijos kunigaikštystė.
Apie 1116 m. Pomereliją vėl prisijungė Lenkija, ir kunigaikštystė jos sudėtyje išbuvo iki Boleslovo III mirties. Šis karalius neprisijungė likusios Pomeranijos, kuri išliko nepriklausoma. Taip Pomerelija susiformavo kaip atskiras regionas.
Pomerelijos kunigaikštystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1138 m. Lenkiją padalinus tarp atskirų kunigaikštysčių, Pomerelija buvo nominaliai priskirta Senjorato provincijai, tačiau vietos valdytojai Sobieslavičiai (kitaip – Samboridai) įgijo vis didesnę autonomiją, o ilgainiui suformavo nepriklausomą Pomerelijos kunigaikštystę su sostine Gdanske. Kunigaikštystėje įsigalėjo krikščionybė, tačiau ji buvo priversta nuolat kovoti su išorės priešais - Danija, Pomeranija ir vėliau Vokiečių Ordinu.
XIII a. Pomerelija buvo susiskaidžiusi, ir svarbiausios Sobieslavičių valdomos kunigaištystės buvo Gdansko, Bialogardo, Lubiševo, Šveco. Apie 1271 m. vienybė buvo atkurta, tačiau greitai Pomerelijos kunigaikštystė vėl pateko į Lenkijos orbitą. 1294 m. mirus Pomerelijos kunigaikščiui Mestvinui II, ji sudarė uniją su Didžiąja Lenkija (ją ėmė valdyti Pšemislas II), o po šio nužudymo 1296 m. valdžią perėmė Vladislovas Lokietka iš Kujavijos.
Vokiečių ordino laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kadangi Lenkijai grasino stiprėjanti Brandenburgo markgrafystė vakaruose, Vladislovas Lokietka buvo priverstas sudaryti sąjungą su Vokiečių ordinu, 1308 m. už pagalbą atiduodamas jam Pomereliją. Taip Pomerelija ilgam pateko rytuose buvusio Vokiečių ordino priklausomybėn, o jauna Lenkijos karalystė neteko strategiškai svarbaus pajūrio. Kovos dėl šio regiono per XIV-XV a. žymėjo Lenkijos-Prūsijos santykius.
Valdant Vokiečių ordinui ir prasidėjus vokiečių kolonistų antplūdžiui, iki XVI a. dauguma vietos gyventojų (ypač feodalai ir miestiečiai) buvo iš esmės germanizuoti, o kai kuriais atvejais ir išžudyti. Kaimų gyventojai, tuo tarpu, išlaikė vietinę kašubų kalbą.
Lenkijos laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ordinui silpstant, vėl stiprėjo Lenkijos įtaka regione. Pasibaigus Trylikos metų karui tarp Lenkijos ir Ordino (1454–1466) Lenkija vėl užvaldė Pomereliją, kuri tapo žinoma kaip Karališkieji Prūsai (lenk. Prusy Królewskie): regionas buvo valdomas kaip Pamario vaivadija.
Vokietijos laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atgal prie Prūsijos (Prūsijos karalystės) Pomerelija prijungta 1772 m., po pirmojo ATR padalinimo. Ji inkorporuota į karalystę, ir iš jos suformuota Vakarų Prūsijos provincija. Ši provincija vėliau perėjo Vokietijos imperijai, Veimaro respublikai. Vokiečiai strategiškai germanizavo kraštą.
XX a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasibaigus Pirmajam Pasauliniam karui, Versalio sutartimi beveik visas regionas atiteko Lenkijai ir tapo žinomas kaip Dancigo koridorius, kuris atskyrė Rytų Prūsiją nuo Vokietijos. Tik Gdansko miestas tapo laisvuoju miestu. Šiuo laikotarpiu vyko sparti krašto polonizacija, vokiečiai masiškai migravo į Vokietiją, juos keitė lenkai.
Vokiečiams Dancingo koridorius buvo strategiškai svarbi zona, kurią jie siekė susigrąžinti. 1939 m. šią teritoriją okupavo Nacistinė Vokietija, ir jį išlaikė iki 1945 m. Vokietijai pralaimėjus karą, koridorius sugrąžintas Lenkijai. Po to didžiulė dalis vietos vokiečių išvyko iš šalies ir juos pakeitė lenkų kolonistai. Regionas Lenkijai priklauso iki šiol.
| |||||||||||||
