Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
lenk. Książęta wielkopolscy
Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė
Reconstruction of the Grand Coat of Arms of the Crown of the Polish Kingdom.svg
1138 – 1320 POL województwo poznańskie IRP COA.svg
 
POL województwo kaliskie IRP COA.svg

Herbas of

Herbas

Location of
Kunigaikštystė 1138 (tamsiai žalia)
Sostinė Poznanė
Valdymo forma Monarchija
Didžiosios Lenkijos kunigaikštis
 1138-1179 Mieško III Senasis
 1314-1320 Vladislovas Lokietka
Era Viduramžiai

Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė – Lenkijos dalinė kunigaikštystė, egzistavusi nuo 1138 m. iki 1320 m. dabartinės Lenkijos vakarinėje dalyje, Didžiosios Lenkijos istoriniame regione. Kunigaikštystės sostinė buvo Poznanė, todėl kunigaikštystė dar vadinama Poznanės kunigaikštyste, bet taip pat buvo du kiti svarbūs miestai, Gnieznas ir Kališas, kuriuose kartais reziduodavo atskiros kunigaikščių linijos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio mirties 1138 m., pagal jo paliktą testamentą Lenkija buvo padalinta į penkias kunigaikštystes keturiems sūnums. Taip suformuota Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė, kuri atiteko trečiajam sūnui Mieško III Senajam. Pietuose ji ribojosi su Silezijos kunigaikštyste, o rytuose - su Senjorato provincija. Iš pradžių Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė valdė tik dalį istorinio Didžiosios Lenkijos regiono, nes jo rytinė dalis su Kališo ir Gniezno miestais priklausė Senjorato provincijai.

Didžiosios Lenkijos kunigaikštystės valdant Mieško III. Be Poznanės teritorijų jai priklausė ir Gnieznas bei Kališas, o trumpai ir Kujavija.

1173 m. pagal paveldimumo principą Mieško gavo ir Senjorato provinciją, tačiau netrukus susidūrė su sukilimu, kuriam vadovavo jo jaunesnysis brolis Kazimieras II Teisusis ir sūnus Odonas Poznanietis. Jiems net pavyko išvyti Mieško iš Lenkijos, tačiau radęs prieglobstį Pomeranijos kunigaikštystėje, 1181 m. jis grįžo ir atsikariavo savo žemes, kartu prisijungdamas Gniezną ir Kališą, o trumpam ir Kujaviją. Iki pat savo mirties 1202 m. Mieško aktyviai dalyvavo kovoje su broliu o vėliau jo sūnumi dėl Senjorato provincijos (taigi ir visos Lenkijos) sosto. Tuo pačiu jis konsolidavo savo kunigaikštystę.

Kunigaikštystę paveldėjo sūnus Vladislovas III Lazdakojis, kuris netrukus susidūrė su kitu pretendentu, Odono sūnumi Vladislavu Odonaičiu. Tarp jų kilo karas, kuriame Lazdakojo pusę palaikė Silezijos kunigaikštis Henrikas Barzdotasis bei Lešekas. Odonaičio pusę palaikė Pomerelijos kunigaikštis Svietopelkas II, o vėliau - Mazovijos kunigaikštis Konradas Mazovietis. Galutinę pergalę šventė Odonaitis, 1229 m. užėmęs visą Didžiąją Lenkiją.

1234 m. Silezijos kunigaikštis Henrikas II Pamaldusis pradėjo užkariavimus Didžiojoje Lenkijoje, kuriam laikui užvaldydamas ją. Tačiau 1241 m. jam žuvus prie Legnicos, vietos kunigaikščių liniją tęsė Vladislovo Odonaičio sūnūs. Iš pradžių broliai Pšemislas I ir Boleslovas Pamaldusis valdė kartu, bet netrukus ėmė kovoti dėl valdžios. 1247 m. kunigaikštystė padalinta, Kališą atiduodant Boleslovui. Tačiau jau 1249 m. Pšemislas atgavo visas valdas, o po jo mirties vieningą kunigaikštystę paveldėjo Boleslovas.

Boleslovo sūnus Pšemislas II Didžiąją Lenkiją valdyti pradėjo 1279 m. Ir susidūrė su augančia Brandenburgo markgrafystės jėga. Pšemislas tapo vienu didžiausių Lenkijos vienytojų, 1295 m. pirmą kartą istorijoje titulavęsis visos Lenkijos karaliumi ir taip įkūręs Lenkijos karalystę.

Jau kitais metais jį nužudžius, Didžioji Lenkija liko be įpėdinio. Čia svarbiausiais pretendentais tapo Vladislovas Lokietka iš Kujavijos ir Henrikas III iš Silezijos. Jų konkurenciją 1300 m. trumpam nutraukė Venceslavas IIBohemijos, prijungęs Didžiąją Lenkiją prie savo efemeriškos imperijos. Po šio karaliaus mirties Didžiojoje Lenkijoje kuriam laikui įsivyravo suirutė, ir tvarką atkurti pavyko tik 1314 m. Vladislovui Lokietkai. Šis 1320 m.kunigaikštystę galutinai panaikino, įkorporuodamas ją į Lenkijos karalystę. Kunigaikštystės teritorijoje sukurtos dvi vaivadijos - Poznanės ir Kališo.

Kunigaikščiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gniezno ir Kališo kunigaikščiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gnieznas ir Kališas buvo dažniausiai valdomi kartu su Poznane, todėl jų kunigaikščių linija dažniausiai sutapo su Poznanės kunigaikščių linija, bet kartais šiuose miestuose rezidavo atskiros dinastinės atšakos.