Rietavo Oginskių koplyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°43′41″š. pl. 21°55′41″r. ilg. / 55.72801°š. pl. 21.927962°r. ilg. / 55.72801; 21.927962

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Rietavo Oginskių koplyčia
Rietavo Oginskių koplyčia.JPG
Savivaldybė Rietavo savivaldybė
Gyvenvietė Rietavas
Adresas Plungės g. 20
Statybinė medžiaga mūras
Pastatyta XIX a.
Stilius eklektika
Galinėje dalyje pritvirtintos atminimo lentos. Koplyčią supa grupė maumedžių

Rietavo Oginskių koplyčia-mauzoliejus (Rietavo Aušros vartų koplyčia) – išlikęs buvusio Rietavo dvaro komplekso statinys, stovintis dvarvietės pakraštyje prie kelio į Plungę, Plungės g. 20, Rietave. Čia, parko pakraštyje, palaidoti keli Rietavą valdžiusių Oginskių šeimos nariai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viduje. Altoriaus paveikslas uždengtas užuolaida
Lentoje – kunigaištis Mykolas Mikalojus Oginskis (1849-1902)
Lentoje – Bogdanas Oginskis iš Kozelsko (1848-1909)
Lentoje – kng. Olga Kalinovska Oginskienė (mirė 1899)

Statyta XIX a. II p., rekonstruota 1902 m. 1985 m. atlikta interjero rekonstrukcija, 1998-2002 m. – eksterjero rekonstrukcija (pagal architektės Živilės Mačionienės projektą). 1993 m. įtraukta į LR Kultūros vertybių registrą.[1]

Nepavykus sovietmečiu koplyčios paversti transformatorine, ji buvo palikta gamtos ir žmonių valiai. Nei apie jos atnaujinimą, nei apie minimalų sutvarkymą kalbų nebuvo, kol tuometiniam Rietavo tarybiniam ūkiui-technikumui nepradėjo vadovauti Jonas Jagminas. Buvo pradėtas pirmasis darbų etapas. Antrasis darbų etapas vyko tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Istorikai mano, jog ši koplyčia iš pradžių nebuvo mauzoliejus. Tai buvusi tarpinė Kryžiaus kelio koplyčia. Tik laidojant Mykolą Oginskį ji buvo pailginta ir tapo mauzoliejumi. Iki šiol yra žinoma šv. Gertrūdos koplytėlė, o senieji rietaviškiai prisimena, jog priešais koplyčią-mauzoliejų, kitoje Plungės gatvės pusėje (kur iki šiol išlikę trys medžiai), buvusi dar viena koplyčia. Apie kitas – nei spėlionių, nei konkrečių žinių likę. Todėl niekas negali pasakyti, ar Rietave buvo įrengtas visas Kryžiaus kelias, ar tik jo dalis. Iš to laiko, kai Rietavą valdė Oginskiai, tikslių faktų apie koplyčią-mauzoliejų nepavyko rasti nei muziejininkams, nei istorikams.

Oginskiai mauzoliejinę koplyčią pastatė senųjų kapinių [2] teritorijos centre. Tikėtina, kad čia galėjo būti baudžiauninkų kapinaitės, kurias I. Oginskis iškėlė ir įrengė šeimos kapines. Statant koplyčią, laidojimo rūsiai, kaip įprasta šios paskirties statiniui, čia nebuvo kasami – mirusiesiems vieta palikta statinio ertmėse, padarytose tarp dvigubų sienų. Oginskių valdymo laikais koplyčia ir visa aplinkinė teritorija buvo aptverta metalinių virbų tvora. Nedidelėje koplyčios patalpoje vykstant pamaldoms, viduje išsitekdavo tik kunigas ir zakristijonas, o visi kiti susirinkusieji būriavosi ir meldėsi lauke, šalia padarytoje žvyruotoje aikštelėje. Buvo skambinama nedideliu varpu, kabojusiu šalia stovinčiame neogotikinio stiliaus koplytstulpyje.[3] Varpas neišliko. Lieto ketaus koplytstulpis XXI a. I dešimtmetyje buvo restauruotas.

Palaidojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš lauko pusės prie trijų mauzoliejaus sienų pritvirtintos atminimo lentos byloja, kad čia 1899 m. palaidota Irenėjaus Oginskio žmona Olga, 1902 m. – Plungės dvaro savininkas, Irenėjaus Oginskio sūnus Mykolas Oginskis, o 1909 m. – Rietavo dvaro savininkas Bogdanas Oginskis. Pasak Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus darbuotojų, paveldosaugininkai esą rado ir vaiko karstelį, nors rietaviškiams muziejininkams nepavyko aptikti jokių žinių, jog mauzoliejuje galėtų būti palaidotas vaikas. Apie šioje koplyčioje-mauzoliejuje palaidotą ir dvylikametę Bogdano Oginskio dukrą esama prieštaringų žinių, nes užrašytuose senųjų rietaviškių pasakojimuose toks faktas neminimas. Neatmetama galimybė, kad ši aplinkybė paminėta bažnytiniuose dokumentuose.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Marijos paveikslas, saugomas Spraudžio bažnyčioje

Koplyčia – stačiakampio formos statinys, kurio stilius – eklektiškas (šiam stiliui būdingas laisvas praeities stilistinių formų jungimas). Į vidų patenkama iš vakarų pusės. Šoniniai fasadai pietuose bei šiaurėje – plokštuminiai, tolygūs. Plokštuminiai yra ir abu centriniai fasadai – vakarinis bei galinis rytų. Juose vyrauja neoromantinės formos. Daugiausia dekoro elementų turi pagrindinis fasadas, kurio centre yra gana didelės pusapvalės arkos formos durys – portalas.

Portalą sudaro puslankio formos archivolta (apvadas), virš kurios – trikampio formos arkatūrinis (nedidelių, tarpusavyje sujungtų dekoratyvinių arkų eilė) plastinis dekoras, primenantis stilizuotą augalinį motyvą. Arkatūros viršuje – karnizas, kuris lyg sudėliotas iš mažyčių keturkampių piramidėlių. Fasado kampus pabrėžia miniatiūriniai bokšteliai, iškylantys virš kraigo ir užbaigti metaliniais kryžiais. Portalo lygyje bokšteliuose yra nedidelės nišos su šventųjų skulptūrėlėmis. Šoniniai fasadai – lygūs, tik sienos centre būta skulptūrinių angelų galvučių, tačiau jos iki šių dienų neišliko.

Įrašai koplyčios viduje liudija, kad ją projektavo skulptorius Leonas Bukno (Leon Bucneau) iš Briuselio.[3] Koplyčios vidus įrengtas kukliai. Centrinę vietą prie galinės sienos užima altorius. Jis padarytas iš natūralaus balto ir dirbtinio pilko marmuro. Altorius apie 1873-1874 m. atvežtas iš Briuselio. Tai skulptoriaus Leono Bukno darbas.[4] L. Bukno sekėsi ir prekyba prabangiais gaminiais iš marmuro: židinių puošybos detalėmis, laiptais, altoriais. Jis dalyvavo keliose tarptautinėse prekybos mugėse ir parodose bei laimėjo apdovanojimų.

Yra išlikę pasakojimų, esą koplyčioje prie altoriaus dirbtinio marmuro plokštės buvęs pritvirtintas sidabriniais šarvais papuoštas Marijos paveikslas. Manoma, jog II pasaulinio karo metais Rietavo tikintieji, pabūgę, kad Marijos paveikslas nebūtų pagrobtas, išvežtas arba sunaikintas, perkėlė jį į Spraudžio bažnyčią (Plungės dekanatas). Ten jis buvo pritvirtintas viename šoninių altorių, o neseniai, kai buvo atnaujintas, pakabintas Spraudžio bažnyčios centriniame altoriuje.

Išlikusios unikalios koplyčios-mauzoliejaus lubos. Visame jų plote įkomponuotas didžiulis lotyniškos formos kryžius, kurio centre – skulptūrinis Dievo atvaizdas. Kryžiaus galuose – figūrinės kompozicijos, o ilgąją jo dalį puošia vynuogių girlianda. Lubos iki šių dienų išliko nepakeistos. Grindys išklotos marmuro plytelėmis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Koplyčia-mauzoliejus“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  2. „Senosios kapinės“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  3. 3,0 3,1 Mykolo Kleopo Oginskio vaikai Archyvuota kopija 2021-01-23 iš Wayback Machine projekto.
  4. Marmeren altaar van Leonas Bukno in Litouwen

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka