Riūkiū istorija
Riūkiū istorija (okinavų kalba: 琉球ぬ歴史, Ruuchuu nu iwari) – Riūkiū salų (ir Riūkiū istorinio regiono) istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Į Riūkiū salas pirmieji gyventojai greičiausiai atsikėlė ledynmečio laikotarpyje egzistavusiais sausumos tiltais. Okinavos saloje rastos seniausios žmogaus liekanos Jamašitos urvinis žmogus (jap. 山下洞人 = Yamashita dōjin) datuojamos 32 tūkst. metų senumo. Tai yra ne tik seniausios rastos žmogaus liekanos Riūkiū salyne, bet ir visoje Japonijoje. Antras pagal senumą radinys yra Pindza Abu urvinis žmogus (jap. ピンザアブ洞人 = Pinza Abu dōjin) Mijako saloje. Paleolito žmogaus pėdsakų randama ir Kumedžimoje, Jaejamoje Amamyje ir kitur. Žymiausia paleolito artefaktų radimvietė yra Sakitario urvas (jap. サキタリ洞遺跡 = Sakitari-dō iseki) Okinavos salos pietuose, kuriame randama seniausia pasaulyje adata (datuojama 23 tūkst. metų senumo).[1]
Nuo V tūkst. pr. m. e. Riūkiū prasidėjo neolitas, kuris siejamas su Kaidzukos kultūra (jap. 貝塚文化 = Kaizuka bunka). Jos pagrindiniai radiniai – kriauklelių sampylos, atsiradusios kaip šiukšliavietės prie gyvenviečių. Tuometiniai gyventojai buvo rankiotojai, žvejai ir medžiotojai. Kaidzukos kultūra nebuvo tiesiogiai susijusi su tuo metu Japonijos salose vyravusia Džiomono kultūra, nors šiuo klausimu mokslininkų nuomonės išsiskiria. Nėra sutariama ir dėl vietos gyventojų kalbinės priklausomybės. Pvz., Sakiyama Osamu[2] ir Kanaseki Takeo[3] palaikė hipotezę, kad gyventojai buvo austroneziečių atšaka, gimininga Taivano salos gyventojams. Aleksandras Vovinas, tuo tarpu, iškėlė hipotezę, jog jie buvo giminingi Japonijos ainams[4].
Pietiniame Riūkiū (Jaejamoje ir Mijake) prieš IV–III tūkst. metų egzistavo atskira Šimotabaru kultūra (jap. 下田原期 = Shimotabaru-ki), kurios archeologiniai radiniai (ir keramika, kurios neturėjo Kaidzukos kultūros kūrėjai) rodo ryšius su Filipinų, Taivano, Kinijos gyventojais. Apie 500 metų klestėjusi kultūra vėliau sunyko, ir jokių radinių šiose salose nerandama kelis tūkstantmečius.
IV a. pr. m. e. Japonijos salas apgyvendinant Jajojaus žmogui (dabartinių japonų protėviams), Riūkiū salyne toliau klestėjo Kaidzukos kultūra, kuri perėjo į vėlyvąją fazę. Piečiausiose salose, tuo tarpu, ilgainiui susiformavo Nekeraminė kultūra (jap. 無土器期 = Mudoki-ki). Kaidzukos žmonės iki pat XI a. tęsė pirmykštę medžiotojų rinkėjų gyvenseną. Tiesa, jie prekiavo su Japonijos salomis, kur ypač pageidaujami buvo produktai iš egzotiškų kriauklių. Pvz., Kiūšiū randamos kriauklinės apyrankės ir kiti artefaktai iš Jaejamos bei Mijako salų. Šiems prekybiniams ryšiams mokslininkai davė pavadinimą „Kriauklių kelias“.[5]
VII–VIII a. Riūkiū salos pirmą kartą paminėtos Kinijos ir Japonijos istoriniuose šaltiniuose. 607 m. Sui dinastijos istorija mini Liúqiú (流求) salas Rytų jūroje. Japonijos tekstuose prie Kiūšiū esančios Osumio salos pasirodo nuo 616 m. 699 m. minimi svečiai, atvykę į Japonijos sostinę iš Tanegašimos (多褹), Jakušimos (掖玖), Amamio (菴美), Tokunošimos (度感). 715 m. minimi pasiuntiniai iš Amamio (奄美), Jakušimos (夜久), Tokunošimos (度感), Ikegamio (信覚) ir Kumedžimos (球美) salų. 753 m. pirmą kartą paminėta Okinavos sala (阿児奈波島).
Vėliau salos vėl ilgam išnyko iš Japonijos akiračio. Tuo metu Riūkiū pradėjo aktyvesnę prekybą su Songų Kinija.
Senojo Riūkiū laikotarpis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Migracijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XI–XII a. Riūkiū salas apgyvendino senąja japonų kalba kalbėję žmonės, kurie iš Japonijos salų atsinešė ne tik naują kalbą, religiją, bet ir žemdirbystės tradicijas. Naujausi tyrimai rodo, kad pirminė jų bazė buvo nedidelė Kikai sala Amamio salyno šiaurėje. Jau IX a. čia įkurta japonų prekybinė faktorija užsiėmė kriauklių prekyba su laukinėmis salomis pietuose. Čia apsigyveno ir pirkliai iš Gorjo valstybės (Korėjos), kurie atsinešė keramikos tradiciją: netolimoje Tanegašimos saloje pradėta žiesti būdinga kamui keramika (jap. カムィヤキ = kamui-yaki). XI-XII a. iš Kikai salos japonai kolonistai keliomis bangomis apgyvendino visas Riūkiū salas, iki pat Jonagunio toli pietuose. Senieji Riūkiū salų gyventojai išnyko be pėdsako, beveik neparodydami pasipriešinimo, net nepalikdami savo kalbinio substrato Riūkiū kalbose.[6]
Šios migracijos stipriai pakeitė kultūrinį Riūkiū kraštovaizdį. Nors jau VIII a. kai kuriose Riūkiū salose pastebima primityvios žemdirbystės pėdsakų (pvz. buvo auginama kalabasa), tačiau iki XII a. salų ūkis iš esmės rėmėsi medžiokle, žvejyba ir rinkimu. Japonai, tuo tarpu, čia atsinešė ryžių, šerytės, japoninės pupuolės ir kitų žemės ūkio kultūrų auginimo tradiciją. Tiesa, ryžių auginimas salose neišpopuliarėjo dėl ribotų irigacijos galimybių.
Legendos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laikotarpis nuo XI a. iki XV a. (Riūkiū karalystės įkūrimo) istoriografijoje vadinamas Senuoju Riūkiū (jap. 古琉球 = Koryūkyū), jis apipintas legendomis. Jos užfiksuotos XVIII a. surinktame seniausiuose Riūkiū istorijos analuose Čiūdzano veidrodžiai (jap. 中山世鑑 = Chūzan seikan).
Dangaus imperatorius pažvelgęs žemyn į jūrą pamatė, kad joje nėra salų. Todėl jis paliepė Amamičiū (jap. 阿摩美久 = Amamikyū, Amamichū) sukurti Riūkiū salas, davęs jai žolių, medžių ir akmenų. Ji sukūrė salas jūroje, o tada ėmė lauktis palikuonių nuo Šiniričiū (jap. 志仁禮久 = Shinerikyu, Shinirichū) ir savo vaikais apgyvendino salas. Po kelių kartų gimė Tentei, kurio penki vaikai davė pradžią Riūkiū visuomenės luomams: vyriausiasis sūnus Tensonas tapo pirmuoju karaliumi ir pradėjo Tensono dinastiją; antrasis sūnus tapo pirmuoju kunigaikščiu adži; trečiasis sūnus tapo valstiečiu; pirmoji dukra tapo karališkąja šventike noro, o antroji dukra – kaimo šventike.[7]
Pasak legendos, Tensono palikuonys valdė Riūkiū salas 25 kartas (17 802 metų). Antroji legendinė dinastija kildinama iš Japonijos Minamotų klano, kuris buvo labai galingas XII–XIII a. Minamoto no Taetomo, pasakojama, iš Japonijos iškeliavo į Riūkiū salas, ir gebėjo suvaldyti vietos demonus. Jo sūnus Šiuntenas (jap. 舜天 = Shunten, Shuntin) 1187 m. nuvertė uzurpatorių ir perėmė valdžią Riūkiū salose. Po jo valdė dar du jo palikuonys. Vėliau Riūkiū valdė dar dvi pusiau legendinės dinastijos: Eiso (jap. 英祖 = Eiso, Eeso, 1260–1354) bei Satto (jap. 察度 = Satto, Sattu, 1355–1406).
Gusuku laikotarpis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Archeologijoje Senasis Riūkiū skirstomas į Gusuku ir Sandzano laikotarpius.
Naujieji Riūkiū gyventojai kolonistai sukūrė sukarintą visuomenę, kurioje atskiros bendruomenės kariavo tarpusavyje. Jų gyvenvietės kūrėsi aukštumose (skirtingai nei senieji gyventojai, kurie kūrėsi prie jūrų ir upių), dažnai buvo apjuosiamos aršiatvorėmis. Kaimuose buvo nuo žemės pakelti sandėliai (takakura), kalvės, maldyklos utaki.[8]
Prie didžiųjų gyvenviečių pradėtos ręsti akmeninės tvirtovės gusuku (jap. グスク = Gusuku). Okinavoje ir aplinkinėse salose rasta apie 100 tokių tvirtovių, kurios varijuoja dydžiu ir formomis. Dažniausiai tai būdavo koralų ir smiltainio sienomis apjuostos aikštės, galinčios priglausti gyventojus karo atveju. Juose rasta daug ginklų.
Didėjant socialinei nelygybei formavosi valdantysis sluoksnis adži (jap. 按司 = Aji). Stipriausieji jų plėsdavo hegemoniją kaimynų atžvilgiu, ir stiprindavo savo gusuku. Kai kurie jų pajungdavo kitus adži, kurdami vasalo-senjoro santykius.[9]
Stipriausieiji adži palaikė prekybinius ryšius su Japonija, Korėja ir Kinija. Pagrindinė Riūkiū prekė toliau išliko kriauklės ir perlamutras. Iš Japonijos buvo importuojami ginklai, magatama vėriniai, keramika. Be to, salos palaikė glaudžius kontaktus su žemynine Kinija (Songų dinastija), iš kurios buvo vežama daug keramikos, kitų artefaktų[10]. Iš Kinijos į Riūkiū introdukuotos ir gyvulininkystės tradicijos: pradėtos auginti kiaulės, ožkos, buivolai, cukranendrės ir kitos kultūros.
Sandzano laikotarpis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XIII a. Kinijoje žlugus Songų dinastijai, čia įsigalėjo mongoliška Juan dinastija. 1272 m. imperatorius Chublai chanas pareikalavo vieno iš galingiausių Okinavos salos adži Eiso prisijungti prie Kinijos. Šiam atsisakius mongolai surengė jūrinį žygį prieš salas, kuris nepavyko[11]. Kinijos nusilpimas nulėmė japonų piratų įsigalėjimą Rytų Kinijos jūroje.
XIV a. pradžioje Okinavos saloje stipriausieji adži išplėtė savo valdžią, galiausiai pasidalindami salą į tris dalis. Taip prasidedėjo Sandzano laikotarpis (jap. 三山時代 = Sanzan-jidai). Šiaurinę dalį užvaldė Hokudzanas, pietinę – Nandzanas, o centrinę – Čiūdzanas, kuriame tuo metu viešpatavo Eiso įkurta dinastija. Kiekviena valstybėlė savarankiškai palaikė prekybinius ryšius su naujai į valdžią atėjusia Mingų dinastija Kinijoje. Iš esmės kiekviena karalystė siekė gauti išskirtines prekybos teises su Kinija, kas Rytų Azijos geopolitikoje reiškė tapti Kinijos duoklininke. Galiausiai 1372 m. visos trys karalystės ėmė mokėti duoklę Mingų Kinijai.
Riūkiū karalystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aktyviausia iš trijų Okinavos karalysčių buvo Čiūdzanas. Sašikio gusuku adžis Šio Hašis 1407 m. nuvertė Čiūdzano karalių Bunei (jap. 武寧 = Bunei) ir pradėjo naują Šio dinastiją. 1416 m. nukariavęs šiaurinę, o 1429 m. pietinę savo kaimynes, Šio Hašis tapo vienvaldžiu Okinavos saloje. Rytų Azijos papročiu Šio Hašis turėjo gauti leidimą iš Kinijos tapti karaliumi, todėl Mingų imperatorius atsiuntė jam raudoną lako lentelę, taip suteikdamas teisę valdyti[12]. Naujoji karalystė gavo pavadinimą Riūkiū (jap. 琉球國 = Ryūkyū-koku), o sostinė perkelta į Šiuri rūmus, aplink kuriuos ėmė kurtis Nahos miestas.
XV a. pabaigoje Riūkiū išgyveno savo aukso amžių. Ji tapo svarbia Rytų Azijos valstybe, klestėjusia iš jūrinės prekybos su Kinija, Korėja ir Japonija. Čia labai svarbų vaidmenį vaidino kinai, iš kurių karalystė mokėsi papročių, diegė kultūrinius pasiekimus. Į Riūkiū karaliaus dvarą buvo pakviesta daug kinų šeimų iš Fudziano provincijos, kurie atnešė naujas madas bei kultūrą[13]
Nors karalystės galios centras buvo Okinavos sala, ji plėtė savo hegemoniją į kitus Riūkiū salynus. Ji užvaldė Amamio ir Tokaros salas šiaurėje, o 1500 m. - Mijako ir Jaejamos salas pietuose. Taipgi, tuo metu Riūkiū karalystė buvo nepriklausoma valstybė, nusidriekusi nuo Jonagunio pietuose iki Amami Ošimos šiaurėje.
Sacumos domeno valdžioje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1609 m. Šimadzu Tadacunė, pietiniame Kiūšiū klestėjusio Sacumos domeno kunigaikštis, surengė karo žygį į Riūkiū su 13 džonkų ir 2,5 tūkst. samurajų. Jie patyrė pergales Amamio salose ir Nakidžino gusuku šiaurės Okinavoje, o po to pralaimėjo Nahos uoste. Tačiau Riūkiū karalius Šio Nei nusprendė nesipriešinti, kad neprarastų vertingų gyvybių[14].
Šio žygio rezultatas buvo, kad Riūkiū neteko Amamio salų (jos perėjo tiesioginei Sacumos domeno priklausomybei), o pati karalystė turėjo mokėti duoklę Sacumai. Tuo pačiu ji toliau mokėjo duoklę ir Kinijos imperatoriui. Edo laikotarpio Japonijai, kuri tuo metu užsidarė nuo pasaulio, vasalinė Riūkiū karalystė buvo labai svarbi užtikrinti bent minimalią prekybą su Kinija. Per ją ir toliau vyko keitimasis prekėmis.
Sacumos domeno valdžioje Riūkiū įsigalėjo įvairūs draudimai ir prievolės. Viena sunkiausių prievolių buvo mokesčiai, kurie spaudė salų gyventojus. Kai kurias salas ištikę sausros, potvyniai, taifūnai ir kitos stichinės nelaimės gyventojus palikdavo be derliaus, tačiau nemažėjantys mokesčiai smaugė vietos žmones, dėl ko populiacijos mažėjo. Taip pat Riūkiū bijant sukilimo vietiniams gyventojams buvo draudžiama nešiotis ginklą. Tai skatino salose vystytis beginklius kovos menus: tokie fenomenai kaip karatė bei nunčiakas formavosi būtent dėl šių priežasčių.
Meidži, Taišio ir Šiovos laikotarpiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Japonijoje prasidėjus Meidži restauracijai ir modernizacijai, buvo sprendžiamas Riūkiū karalystės klausimas. Valstybė mokėjo duoklę tiek Sacumai, tiek Kinijai. Kultūriškai ji save labiau siejo su Kinija, iš kurios buvo perėmusi daug technologijų bei bruožū. Tačiau tuometinė Čingų Kinija buvo nusilpusi, ir neturėjo interesų jūrose, tuo tarpu Japonija buvo modernizuojama ir agresyvi valstybė. 1872 m. čia suformuotas nuo Japonijos priklausomas Riūkiū domenas, bandant išlaikyti Riūkiū autonomijos iliuziją. Paskutinysis karalius Šio Tai buvo tituluojamas Riūkiū domeno karaliumi[15].
1876 m. Riūkiūjiečių pasiuntiniai nuvyko į Kiniją, kur praklūpojo prieš Užsienio reikalų būstinę Pekine Zongli Yamen tris dienas, norėdami, kad Riūkiū nebūtų atskirta nuo Kinijos. Kinija, nusilpninta korupcijos ir kolonijinės okupacijos, atsisakė siųsti karinę pagalbą. Vietoj to ji ėmėsi diplomatinių priemonių ir paprašė buvusį JAV prezidentą Ulysses S. Grant teisėjauti. Grantas nusprendė, kad Japonijos pretenzijos stipresnės. Riukiūjiečių norų nebuvo paisoma.
1879 m. Meidži vyriausybė oficialiai aneksavo Riūkiū. Domenas buvo panaikintas, o iš karalystės teritorijų suformuota Okinavos prefektūra. Karalius iškviestas į Tokiją, kur buvo panaikintos jo teisės į valstybę, vietoj to suteiktas markizo titulas. Aneksuojant Japonijos armija nužudė Riūkiū kariškius ir civilius, kurie priešinosi okupacijai.
Pradėjus diegti imperinę švietimo sistemą, Riūkiūjiečių vaikai prievarta buvo mokinami japonų kultūros, kalbos ir tapatybės, o vartoti gimtąsias kalbas buvo griežtai draudžiama. Vietinėmis kalbomis kalbantys vaikai buvo priversti nešioti gėdos lenteles. Šios priemonės sparčiai didino japoniškai kalbančių žmonių skaičių Okinavos prefektūroje, ugdė ištikimus Japonijos imperijai piliečius.
Japonijai įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą, jame atsidūrė ir Okinavos prefektūra. Karo pabaigoje 1945 m. Okinavos mūšis tapo vieninteliu JAV ir Japonijos imperijos pajėgų susidūrimu susumoje. Amerikiečiai tikėjosi riūkiūjiečių paramos kovojant prieš japonus. Tačiau vietos gyventojai jau buvo paversti lojaliais piliečiais, nekenčiančiais JAV kaip priešo. Daug jų aukojo gyvybes kovodami su Amerika, nemažai nusižudė bijodami patekti į nelaisvę. Kita vertus, japonai vietiniuose matė juose potencialius išdavikus, todėl kilus bet kokiam įtarimui elgėsi negailestingai. Tokiu būdu vietiniai gyventojai atsidūrė tarp dviejų ugnių. Kariniai labai stipriai nuniokojo salas. Dėl didelio žuvusių civilių skaičiaus riūkiūjiečiai mano, kad japonų ir amerikiečių armijos su jais elgėsi nepagrįstai blogai.
JAV administracija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasibaigus karui buvo sprendžiamas Riūkiū salų likimas. Iš pradžių 1945 m. visoje Japonijoje įvesta JAV karinė administracija. Riūkiū įkurta Okinavos patariamoji taryba. Po 1952 m. San Fransisko sutarties tarp JAV ir Japonijos, Japonija atgavo suverenitetą, tačiau Okinavos prefektūroje dar 20 metų išliko JAV administracija: čia įkurta Riūkiū salų vyriausybė egzistavo 1952–1972 m.
Prasidėjus Korėjos karui, o vėliau Vietnamo karui, Riūkiū reikšmė JAV labai stipriai išaugo, kadangi tai buvo svarbiausias amerikiečių farpostas regione. Dėl to salose sparčiai daugėjo karių. Jie perkūrinėjo senąsias japonų karines struktūras, kūrė naujas, iš vietinių gyventojų atiminėjo žemes. Nuolatiniai susidūrimai tarp vietinių ir JAV karių kėlė gyventojų nepasitenkinimą. Vyko pasipriešinimas, įkurta organizacija, siekianti Okinavos sugrąžinimo Japonijai.
Japonijos sudėtyje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Japonija salas atgavo 1972 m.
Kai kurie riukiečiai ir japonai mano, kad Riukiu gyventojai skiriasi nuo Jamato žmonių. Okinaviečiai mano, kad centrinė valdžia juos diskriminuoja, leisdama daugybei JAV kareivių būti salose, kai kitur Japonijoje jų kiekis mažas. Nors ne itin populiarus, egzistuoja Riukiu salų nepriklausomybės siekiantis judėjimas.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 『サキタリ洞遺跡発掘調査報告書 I』（レポート）沖縄県立博物館・美術館、2014年2月。
- ↑ 『日本語「形成」論 日本語史における系統と混合』三省堂、2017年
- ↑ 『南方文化誌』法政大学出版局 1977
- ↑ 『萬葉集と風土記に見られる不思議な言葉と上代日本列島に於けるアイヌ語の分布』国際日本文化研究センター、2009年。
- ↑ 高宮広土、伊藤慎二編 『先史・原始時代の琉球列島 ヒトと景観』 六一書房〈考古学リーダー19〉、2011年。ISBN 978-4-947743-95-4
- ↑ Smits, Gregory (2024). Early Ryukyuan History: A New Model. Honolulu: University of Hawai’i Press. doi:10.2307/jj.8441682. ISBN 9780824898205.
- ↑ Glacken, Clarence. The Great Loochoo. University of California Press, 1955. Pp 29-30.
- ↑ Pearson, Richard (2013). Ancient Ryukyu: An Archaeological Study of Island Communities. Honolulu: University of Hawai’i Press. ISBN 9780824837129.
- ↑ Akamine, Mamoru (2017). The Ryukyu Kingdom: Cornerstone of East Asia. Translated by Terrell, Lina. Honolulu: University of Hawai’i Press. doi:10.2307/j.ctvsrhpp. ISBN 9780824855178.
- ↑ Pearson, Richard (June 2007). „Early Medieval Trade on Japan’s Southern Frontier and its Effect on Okinawan State Development: Grey Stoneware of the East China Sea“. International Journal of Historical Archaeology. 11 (2): 122–151
- ↑ George H. Kerr, Okinawa: History of an Island People (Tokyo: Charles E. Tuttle Company, 1958), 51.
- ↑ George H. Kerr, Okinawa: History of an Island People (Tokyo: Charles E. Tuttle Company, 1958), 51.
- ↑ Schottenhammer, Angela (2007). Schottenhammer, Angela (ed.). The East Asian maritime world 1400–1800: its fabrics of power and dynamics of exchanges. East Asian economic and socio-cultural studies: East Asian maritime history. Vol. 4 (ill. ed.). Otto Harrassowitz. p. xiii. ISBN 978-3-447-05474-4.
- ↑ Kerr, George H. (2000). Okinawa: the History of an Island People. (revised ed.) Boston: Tuttle Publishing.
- ↑ Lin, Man-houng. "The Ryukyus and Taiwan in the East Asian Seas: A Longue Durée Perspective," Asia-Pacific Journal: Japan Focus. October 27, 2006, translated and abridged from Academia Sinica Weekly, No. 1084. 24 August 2006.