Raistinė viksva
| Carex paupercula Apsauga: 1(E) – Prie išnykimo ribos | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Raistinė viksva (Carex paupercula) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Carex magellanica Lam., 1792 | ||||||||||||||
| Sinonimai | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Varietetai ir formos | ||||||||||||||
|
Raistinė viksva (Carex paupercula) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvų genties daugiametis augalas.
Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daugiametis, skaisčiai žalias, retakeris. 10– 35 cm aukščio, trumpu šakniastiebiu, su neilgomis, šakotomis palaipomis augalas. Stiebai statūs arba truputį lenktomis viršūnėmis, labai aštriai (šiek tiek sparnuotai) tribriauniai, viršuje (kartais tik žemiau žiedyno) šiurkštūs, su rusvomis, belakštėmis makštimis pamate. Lapai nestandūs, daugiau ar mažiau plokšti, tribriaunėmis viršūnėmis, 2– 4 mm pločio, šiurkščiakraščiai ir šiurkščiagysliai, tokio pat ilgio, kaip stiebai ar šiek tiek už juos trumpesni, apatiniame stiebo trečdalyje susitelkę. Lapų lakštai žali arba melsvai žali. Žiedynas 3– 6 cm ilgio, netankus, susidedantis iš 2– 4 varpučių. Apatinis žiedynlapis plokščias, tokio pat ilgio, kaip žiedynas arba net ilgesnis už jį; jo makštis iki 3 mm ilgio. Pažiedės kiaušiniškos, smailios, tamsiai arba raudonai rudos, su žalia juostele nugarėlėje. Viršutinė varputė kuokelinė, linijiškia pailga, stačia arba truputį palinkusi, 0,7– 1,5 cm ilgio ir 2– 3 mm pločio, kartais su piesteliniais žiedais viršūnėje arba pamate; pažiedės rusvos, kiaušiniškos, smailios. Piestelinės varputės 2– 3, kiaušiniškos arba pailgos, 0,5– 1,8 cm ilgio ir 5– 7 mm pločio, gana retos, paprastai su pavieniais kuokeliniais žiedais pamate ant laibų, iki 3 cm ilgio, švelnių nusvirusių kotelių; pažiedės lancetiškos, viršūnėje laipsniškai nusmailėjusios, užsireitusiais į vidų kraštais, tamsiai arba rusvai rudos, su žalsva, vėliau pašviesėjančia, iškilia gysla per vidurį (ryškesne pamatinėje pažiedžių dalyje), maišeliams bręstant, jos nukrinta. Maišeliai odiški, plačiai kiaušiniški, 2,5– 3 mm ilgio, beveik 2 kartus trumpesni ir 2 kartus platesni už pažiedes, iš abiejų pusių iškilūs, neryškiai tribriauniai, pilkšvai žali, smulkiai taškuoti, iš pradžių tik viršūnėje, vėliau ištisai parudavę, begysliai arba tik pamate gysloti, kotuoti; jų viršūnė gana apvali, snapelis labai trumpas, vos įžiūrimas, nukirstas, rausvai rudas. Vaisiai bukai tribriauniai, pamate ir viršūnėje pleištiški, šviesiai geltoni arba rusvi, 2,2– 2,5 mm ilgio ir apie 1,3 mm pločio.
Žydi gegužės–birželio mėnesį. Hemikriptofitas, geofitas.
Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Auga šlapiuose, pelkėtuose ir versmėtuose miškuose, šaltiniuotose pelkėse, aukštapelkėse, liūnuose.
Paplitimas Lietuvoje: Labai reta. Saugoma. Įrašytas Lietuvos Raudonojoje knygoje 1(E) kategorijoje – prie išnykimo ribos. Lietuvos šiaurinės dalies pelkėse. Jo paplitimas mažai teištirtas. Iki šiol aptiktas Aukštumalos pelkėje (Šilutės raj.), Kamanų pelkėje (Akmenės raj.), Trakų raj., Klaipėda, Švenčionėliai.
Bendras paplitimas: Skandinavija,Suomija, šiaurinė europinės Rusijos dalis, Pabaltijo šalys, Baltarusija, Lenkija, Vidurio Europos kalnų rajonai, Kaukazas, Sibiras, Tolimieji rytai, Azijoje, Šiaurės Mongolija, Šiaurės Amerika, Priklauso arktiniam-alpiniam floros elementui.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- P. Snarskis, „Vadovas Lietuvos augalams pažinti“, Vilnius, 1969 m.
- V. Galinis, „Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti“, Vilnius, 1980 m.