Geofitas

Geofitai (iš sen. gr.  = γῆ 'žemė' ir sen. gr. φυτóν = phyton 'augalas') – augalai kriptofitai, kurie nepalankų vegetacijai sezoną praleidžia dirvožemyje ne mažiau kaip 1 cm gylyje. Geofitų požeminės dalys padeda saugoti jame esančias vertingas maistingąsias medžiagas bei vandenį. Be to, tokie paslepia atsinaujinimo pumpurus dirvožemyje, kad apsaugotų juos nuo nepalankių aplinkos veiksnių: pavyzdžiui, karščio, šalčio, sausros ar gyvūnų.

Morfologija

Rytinis hiacintas (Hyacinthus orientalis)

Šių augalų stiebai yra pakitę svogūno, stiebagumbio ar šakniastiebio pavidalo.

Dažniausiai svogūnas yra sutrumpėjęs kūgio pavidalo požeminis stiebas su viršūniniu pumpuru, kurį supa stori mėsingi sandėlinę ir apsauginę funkciją atliekantys lapai. Jis gali būti įvairios formos: apskritas, kiaušiniškas, kūgiškas, pailgas, ritiniškas, tuščiaviduris, verpstiškas. Svogūnas gali būti lukštuotas, pavyzdžiui, valgomojo svogūno (Allium cepa) ar žvynuotas (Lilium bulbiferum). Svogūnai svarbūs ne tik nepalankiu vegetacijai laikotarpiu, bet ir dauginimuisi. Iš pumpurų, esančių lapų pažastyse svogūno viduje gali susiformuoti dukteriniai svogūnėliai vadinami skiltelėmis (pavyzdžiui, valgomojo česnako). Pereinamoji forma tarp stiebagumbių ir svogūnų gumbasvogūniai, kurie yra apsupti sudžiūvusiais, plėvelių pavidalo lukštais, bet maisto medžiagos kaupiamos ne lapuose, bet sustorėjusioje pamatinėje stiebo dalyje, pavyzdžiui, krokų (Crocus), kardelių (Gladiolus).

Šakniastiebiai yra ilgi, paprastai apvalūs stiebai, augantys horizontaliai, turi žvynelio pavidalo redukuotus lapus, o jų pažastyse - pumpurai. Lapeliai anksti nukrinta, todėl šakniastiebis dažnai atrodo nariuotas, pavyzdžiui, vilkdalgių (Iris).

Stiebagumbiai yra šalutiniai sustorėję požeminiai stiebai, taip pat atliekantys sandėlinę funkciją, pavyzdžiui, valgomosios viksvuolės (Cyperus esculentus).

Gyvenimo būdas

Daugiamečiai geofitai praranda savo antžemines struktūras kasmet, o požeminės struktūros leidžia išgyventi atšiaurių klimato sąlygų laikotarpius. Apskritai, geofitai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia po žeme, antžeminės dalys, pasibaigus augimui, pagelsta, o galiausiai išdžiūsta ir žūsta, tačiau po žeme esantys kaupiamieji organai išlieka gyvi. Daugumos geofitų gyvenimo ciklą sudaro ramybės periodas, kuris gali testis nuo kelių savaičių iki beveik visų metų. Palyginti nedaug geofotų yra aktyvūs ištisus metus, tokie geofitai būdingi tropikuose. Didžioji dalis Lietuvoje auginamų ir natūraliai gamtoje pasitaikančių geofitų žydi pavasarį, nors yra ir tokių, kurie žydi vasaros pabaigoje.

Ramybės periodu dirvožemyje esančios požeminės kai kurių geofitų dalys gali judėti besiruošdamos vegetacijos sezonui, nes svarbu atsidurti tokioje padėtyje, kuri užtikrintų ūglio prasiveržimą į dirvožemio paviršių nenaudojant per daug energijos. Kai kuriems geofitams būdingos kontraktilinės šaknys, kurios išbrinkdamos ir susitraukdamos gali perkelti požemines augalo struktūras į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Nustatyta, kad kai kurie vienaskilčiai geofitai geba įtraukti savo požemines struktūras net iki 10 cm gylio. Be to, augalas judėdamas gilyn, sukasi. Kol kas neaišku, ar skirtingose evoliucinėse linijose atsiradęs prisitaikymas nepalankų vegetacijai sezoną leisti dirvožemyje yra homologiškos. Tik kelios palyginamosios studijos tyrė geofitinio vystymąsi ir morfologiją filogenetiniame kontekste ir jos pateikė naujų įžvalgų

Narcizas. Amarilinių (Amaryllidaceae) šeimai priklausantis augalas.

Panaudojimas

Geofitai turi ekonominę vertę: naudojami maisto pramonėje, farmacijoje, gėlininkystėje.

Paplitimas

Trimezieae gentis priklausanti Iridaceae šeimai

Geofitams dažniausiai priklauso šios šeimos:

• Vilkdalginiai – Iridaceae ;
• Gegužraibiniai – Orchidaceae;
• Hiacintiniai – Hyacinthaceae;
• Amariliniai – Amaryllidaceae;
• Smidriniai – Asparagaceae.