Pokomai
| kipokomo | |
|---|---|
 | |
| Gyventojų skaičius | ~112,075[1] |
| Populiacija šalyse |  Kenija (112 tūkst.)
|
| Kalba (-os) | pokomų kalba |
| Religijos | islamas, krikščionybė |
| Giminingos etninės grupės | svahiliai |
 Vikiteka: |
kipokomo |
Pokomai (savivardis kipokomo) – nedidelė Kenijos tauta, kuri gyvena Tanos upės slėnyje. Jie kalba pokomų kalba, kuri priklauso bantų kalboms ir artima svahilių kalbai.
Teritorija ir subgrupės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pokomų teritorija užima rytinį Tanos upės provincijos pakraštį. Ji sudaro siaurą ir įlgą derlingą juostą abipus Tanos upės, įsiterpusią tarp nederlingų, nomadiškų kušitų gyvenamų teritorijų: oromų vakaruose ir somalių rytuose. Jų didžiausi miestai yra Gasenas ir Hola. Taną, savo gyvenimo ir teritorijos centrą, pokomai vadina Tsana, kas reiškia tiesiog "upė". Nuo šio žodžio ir kilo upės pavadinimas.
Pokomai dalinasi į tris pagrindines grupes, kurios atsiskiria savo tarmėmis, gyvensena:
- Žemutiniai pokomai (milanchini, "žemutinė kultūra") - užima Tanos upės deltą iki Baomo gyvenvietės. Juos sudaro 5 subetnosai: Mwina, Ngatana, Buu, Dzunza ir Kalindi.
- Aukštutiniai pokomai (milajulu, "aukštutinė kultūra") - užima Tanos upės slėnį nuo Baomo. Juos sudaro 6 subetnosai: Milalulu, Zubaki, Ndura, Kinankomba, Gwano, Ndera.
- Milakote (milakote, "abiejų kultūra") - šiauriausia atkapa. Labiausiai skiriasi nuo likusių pokomų, perėmę daug kušitų bruožų.
Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pokomai, gyvendami arti Indijos vandenyno pakrantės nuo seno sąveikavo su Svahilių pakrantės kultūra. Jų kalba labai artima svahilių kalbai, ypač tai tarmei, kuri naudojama Komoruose[2]. Viena iš svahilių kilmės hipotezių teigia, kad pakrantės pokomai, kurie maišėsi su čia atplaukusiais arabais, ir buvo tiesioginiai svahilių tautos protėviai[3].
Po to, kai pakrantėje susikūrė svahilių civilizacija, pokomai patyrė jos įtaką. Jie tapo musulmonais. Vėliau, XIX a., žemutiniai pokomai perėmė krikščionybę. Tačiau šalia to išlikę daug senųjų afrikinių tikėjimų ir tradicijų. Tikima dvasiomis seha, visuotine dievybe mulungu. Paplitęs grupinis suaugusių vyrų apipjaustymas (kuhinywa), amžiaus ritualai.
Kadangi upė dažnai paplūsta, gyvenimas pritaikytas prie potvynių, gyvenvietės kuriasi aukštumėlėse, o didelių potvynių metu surenčiamos laikinos, iškeltos ant polių. Mityboje vyrauja upės žuvis menkė (mtonzi, mpumi), tilapija (ntuku), upėtakis (ningu), ungurys (mamba), krokodilas (ngwena). Laukuose Auginami bananai, palmių sėklos, ryžiai, kukurūzai, ankštiniai, moliūgai. Tarp svarbesnių patiekalų yra virti bananai su žuvimi (matoli), bananų košė su žuvimi (marika), kukurūzų troškinys su pupelėmis (konole), pelenuose kepti bananai (nkumbu). Greta ryžių vartojamas vietinis kukurūzų košės ugalio variantas sima.
Tradicinėje visuomenėje svarbi vieta atiteko seniūnų tarybai kijo, kuri turėji visišką galią priimti sprendimus, atlikdavo religinius ritualus, bausdavo (nusikaltėliai buvo skandinami upėje). Ji rinkdavosi šventosiose giraitėse ngaji. Greta kijo egsistavo ir teismų seniūnų taryba gasa. Kijo talkindavo padėjėjai wagangana.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ "2019 Kenya Population and Housing Census Volume IV: Distribution of Population by Socio-Economic Characteristics". Kenya National Bureau of Statistics. Retrieved 24 March 2020.
- ↑ Nurse, Derek; Spear, Thomas (1985). The Swahili: Reconstructing the History and Language of an African Society 800–1500. University of Pennsylvania.
- ↑ "Myths and Legends of the Bantu: Chapter X: The Story of Liongo Fumo". www.sacred-texts.com.
| |||||||||||
