Suahilių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Svahilių kalba)
Jump to navigation Jump to search
Suahilių kalba
Kiswahili
KalbamaTanzanija, Kenija, Uganda, Ruanda, Burundis, Kongo Demokratinė Respublika, Somalis, Komorai, Mozambikas
Kalbančiųjų skaičius~15-40 mln.[1]
KilmėNigerio-Kongo

0Atlanto-Kongo
00Voltos-Kongo
000Benuė-Kongo
0000bantų
00000pietų bantų

000000suahilių
Rašto sistemosarabų raštas (XVII-XIX a.)
lotynų abėcėlė
Oficialus statusas
Oficiali kalbaFlag of Tanzania.svg Tanzanija
Flag of Kenya.svg Kenija
Flag of Uganda.svg Uganda
Kalbos kodai
ISO 639-1sw
ISO 639-2swa
ISO 639-3swa (swc, swh)

Suahilių kalba (taip pat vadinama suahelių kalba[2]) – viena iš daugelio bantų grupės kalbų.[3] Tai gimtoji kalba 15-26 milijonų žmonių (daugiausia Tanzanijoje), kaip antrą kalbą ją vartoja apie 40 milijonų subsacharinės Afrikos gyventojų (Tanzanijoje, Kenijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Ugandoje).

Suahilių kalba yra gimtoji mišrios kilmės Rytų Afrikos tautai suahiliams.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalbos pavadinimas kilo iš arabų žodžio sawāḥil – daugiskaitinės sāḥil versijos, reiškiančios „pakraštį, krantą“. Priešdėlis ki- reiškia krantą. Taigi, kiswahili reiškia „pakrančių (gyventojų) kalba“.

Svahilių kalbos paplitimo arealas

Suahilių kalbos ištakos siejamos su Zanzibaro salynu ir Omano imperijos valdomis Rytų Afrikos pakrantėse, kur lankėsi ir kūrėsi arabų pirkliai. Prekybiniais, o vėliau ir religiniais sumetimais ėmė formuotis lingua franca, pagrįsta vietinėmis bantų kalbomis ir arabiškais bei persiškais skoliniais. Nuo XVII a. musulmonų pirkliai ėmė rengti keliones gilyn į žemyną, su savimi platindami ir suahilių kalbą.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai suahilių kalba žinomi nuo 1711 m. Tai Kilvoje arabišku raštu rašyti laiškai, skirti sąjungininkams Mozambike. 1728 m. užrašyta epinė poema Utendi wa Tambuka. 1886 m. vokiečiams užėmus Tanganiką, suahilių kalba tapo regionine kolonijos kalba, tačiau Britų Kenijoje ji buvo ignoruojama. Vėliau, britams užvaldžius visą Rytų Afriką, suahilių kalba buvo diegiama kaip bendrinė vietinė kalba, tačiau valdžios įstaigose, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose vartota tik anglų kalba. 1928 m. Zanzibaro tarmės pagrindu sunorminta bendrinė suahilių kalba.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po nepriklausomybės paskelbimo, Kenija ir Tanzanija suahilių kalbą paskelbė valstybine, 2005 m. tai padarė ir Uganda. Šią kalbą moka ~90 % Tanzanijos gyventojų, daugumas Kenijos gyventojų, ją supranta nemažai Ugandos gyventojų (išskyrus Bugandos gyventojus); ši kalba taip pat vartojama Kongo DR rytuose, vietomis Burundyje, Zambijoje, Komoruose, Ruandoje, Malavyje, šiaurės rytų Mozambike.

Suahilių kalbos reikšmė auga ir už Afrikos ribų: šia kalbą vartoja Vakarų šalyse, Artimuosiuose Rytuose gyvenantys imigrantai iš Rytų Afrikos, laidas suahilių kalba leidžia žymios radijo stotys.

Lietuvoje suahilių kalba dėstoma Vilniaus universiteto Orientalistikos centre (pradininkas – dr. Gediminas Degėsys).

Gramatika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suahilių kalbos daiktavardžiai skirstomi į 16 klasių. Jos nustatomos pagal objekto tipą (asmenys, gamtos objektai, įrankiai, abstrakcijos ir kt.). Kiekviena iš klasių prasideda skirtinga priesaga ir daugiskaitoje įgauna taip pat skirtingą priesagą; pvz., mtu (žmogus) ir watu (žmonės) bei kitabu (knyga) ir vitabu (knygos).

Veiksmažodis kaitomas daugiausia priešdėlinės kaitybos būdu ir taip nurodo asmenį, skaičių, laiką, priklausomybę.

Wikipedia
Vikipedija Suahilių kalba

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nationalencyklopedin "Världens 100 största språk 2007" The World's 100 Largest Languages in 2007
  2. Pasaulio tautų kalbos. Vytautas Mažiulis, 2001 m., p. 106.
  3. Vidas Kavaliauskas. Suahelių kalba, kisuaheli. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 630 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]