Neoliberalizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Neoliberalizmas – intelektualinė ir politinė ideologija, siekianti ekonomikos vystymosi ir politinio suverenumo taikant ekonominio liberalizmo principus. Skirtingai nuo ankstyvojo liberalizmo, jis neneigia valstybinės rinkos reguliacijos, biudžetinių lėšų svarbos, tačiau save priešpastato socialiai orientuotos rinkos ideologijai. Judėjimas kartais apibūdinamas kaip bandymas grįžti prie XVIII a. ir XIX a. klasikinio liberalizmo ekonominės politikos.

Principai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neoliberalizmo požiūriu ekonominė laisvė yra politinės laisvės pagrindas: ekonominė galia, atskirta nuo vyriausybės politinės galios ir priklausanti privatiems asmenims, apsaugo piliečius nuo vyriaysybės kišimosi į jų privatų gyvenimą. Socialinė nelygybė yra ekonomiškai naudinga, nes skatina konkurenciją. Neoliberalai kritikuoja didelio masto viešąjį ūkio sektorių, didelius progresinius mokesčius ir biurokratizmą – esą tai stabdo ūkinę ir visuomeninę pažangą, dėl to siekiant ekonominio efektyvumo reikia privatizuoti nepelningai veikiančias valstybines įmones, atsisakyti darbo ir finansų rinkų reguliavimo, mažinti mokesčių naštą ir profsąjungų įtaką. Pasak neoliberalizmo ideologų, valstybė turėtų vykdyti ekonominę veiklą tik tose ūkio šakose, kurių plėtra nėra suinteresuotas privatus kapitalas (pvz., švietimas, sveikatos apsauga, transporto ir visuomeninė infrastruktūra, teisėsauga). Tikima, kad sumažinus valstybės išlaidas socialinei apsaugai, ginklavimuisi, biurokratiniam aparatui išlaikyti, subsidijoms teikti sumažės biudžeto deficitas ir infliacija, ekonomika stabiliai funkcionuos visiško užimtumo sąlygomis.

Neoliberalizmo siekis – vartotojiškos visuomenės sukūrimas. Kadangi šalių viduje konkurencija dažnai gali būti maža, privalu atverti rinkas. Pasaulinėje rinkoje žmonės ir valstybės dalyvauja kaip verslininkai, bet optimalų rinkos mechanizmo veikimą riboja valstybių protekcionizmo politika, tarptautinės prekybos, investicijų ir migracijos kliūtys. Neoliberalizmas kovoja prieš bet kokius ribojimus, trukdančius nevaržomam kapitalo, darbo, prekių ir paslaugų judėjimui, skatina globalizaciją.

Neoliberalizmo šalininkai siūlo visiškai atsisakyti muitų, eksporto subsidijų ir kt. tarpt. prekybos apribojimų, pereiti prie slankių valiutų kursų sistemos, leisti visų šalių gyventojams laisvai keliauti ir dirbti be vizų visame pasaulyje. Siekiama, kad tarptautinės organizacijos ir verslo struktūros turėtų kuo didesnę įtaką, nes esą globalines ekonomines problemas jos sprendžia geriau nei nacionalinės vyriausybės.[1]

Neoliberalizmo atstovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vieni ryškiausių neoliberalizmo atstovų priklausė taip vadinamai Čikagos mokyklai, kurios žinomiausia figūra – Miltonas Friedmanas. Neoliberalizmas kaip ideologija patyrė stiprų smūgį kilus 2008–2009 m. pasaulio ekonominei krizei, kadangi nesugebėjo sukurti stabilios rinkos modelio, kuriai būtinas mokestinis, taip pat monetarinės politikos reguliavimas bei kylančių kainų „burbulų“ kontrolė, kaip ir efektyvi kova su nedarbu: ES šalyse pasiekusiu net apie 10%.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Neoliberalizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009