Paprastasis vilkešeris
| Dicentrarchus labrax |
|---|
 Paprastasis vilkešeris |
| Apsaugos būklė |
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
 Paprastųjų vilkešerių paplitimo arealas pasaulyje (vakarinė Eurazija, Šiaurės Afrika) |
| Binomas |
| Dicentrarchus labrax Linnaeus, 1758 |
| Sinonimai |
|
Sinonimai
|
Paprastasis vilkešeris (Dicentrarchus labrax) – ešeržuvių (Perciformes) būrio, dryžųjų ešerių (Moronidae) šeimos, vilkešerių (Dicentrarchus) genties žuvų rūšis.
Paplitimas ir buveinė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paprastieji vilkešeriai gyvena Atlanto vandenyno rytinėje dalyje palei pakrantes – nuo šiaurinės Norvegijos iki Senegalo. Taip pat jie aptinkami ir visoje Viduržemio jūroje bei pietinėje Juodosios jūros dalyje.[2]
Tai sezoniškai migruojanti rūšis, vasarą plaukianti arčiau kranto ir šiaurės kryptimi. Vasaros mėnesiais jie dažniausiai būna litoralės zonoje – estuarijose, lagūnose, upių žiotyse ir netoli jų kranto; atsitiktiniai individai retkarčiais aptinkami ir upėse toliau nuo žiočių. Žiemoti migruoja į jūrą.
Mėgsta sūrų, apysūrį vandenį, nors kartais pasitaiko ir gėlo vandens telkiniuose.
Subrendę paprastieji vilkešeriai gyvena netoli pakrantės, maždaug 10–100 m gylyje, nors dažniau jie aptinkami negiliuose vandenyse. Laikosi netoli dugno.
Biologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paprastieji vilkešeriai yra lėtai auganti rūšis, kuriai reikia keleto metų pilnam užaugimui. Subrendę paprastųjų vilkešerių patinai yra 23–46 cm kūno ilgio. Suaugęs paprastasis vilkešeris dažniausiai sveria apie 5 kilogramus ir siekia iki 50 cm ilgio. Maksimalaus kūno ilgio užregistruotas patinas buvo 103 cm, o maksimalaus svorio sugautas individas svėrė 12 kg[3].
Jie yra sidabrinės/pilkšvos spalvos, retkarčiais su tamsiai melsva nugara.
Jaunikliai formuojasi į grupes ir minta bestuburiais, o suaugę vilkešeriai yra mažiau socialūs ir mieliau minta krevetėmis, krabais ir mažomis žuvimis.
Gyvena iki 30 metų.
Taksonomija ir filogenija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmą kartą paprastąjį vilkešerį, kurį pavadino Perca labrax, 1758 m. aprašė švedų zoologas Karlas Linėjus (Carl von Linné) savo knygoje „Systema Naturae“. Po pusantro šimtmečio jis buvo klasifikuojamas pagal įvairius naujus sinonimus. 1987 m. buvo pavadintas Dicentrarchus labrax. Genties pavadinimas Dicentrarchus yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „di“ (du), „kentron“ (dyglys) ir „archos“ (išangė), kadangi paprastieji vilkešeriai turi du analinius pelekus.
Yra dvi genetiškai skirtingos paprastųjų vilkešerių populiacijos. Pirma randama Atlanto vandenyno šiaurės rytuose, o antra – vakarinėje Viduržemio jūros dalyje. Šias dvi populiacijas skirianti nedidelė zona, esanti į rytus nuo Almerijos miesto Ispanijoje, vadinama Almerijos-Orano okeanografiniu frontu.[4] Tiksli šio atskyrimo priežastis nežinoma – geografinė padėtis šių populiacijų genų migracijai netrukdo: paprastųjų vilkešerių lervos tarpsnis gali trukti iki 3 mėnesių, per kurį jie negali gerai plaukti, todėl net ir nedidelė vandens srovė gali nunešti kai kuriuos vilkešerius į kitos populiacijos regioną. Be to, jaunikliai sugeba išgyventi temperatūros ir druskingumo pokyčius, o suaugę vilkešeriai gali migruoti net šimtus kilometrų.[5]
Mityba ir elgsena
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paprastieji vilkešeriai dažniausiai medžioja naktį ir maitinasi mažomis žuvimis, daugiašerėmis žieduotosiomis kirmėlėmis, galvakojais ir vėžiagyviais. Jie neršia nuo kovo iki birželio mėnesio, daugiausia pakrančių vandenyse. Būdami mailiumi jie yra pelaginiai, tačiau vystydamiesi pereina į estuarijas, kur išbūna 1–2 metus.[6]
Žuvininkystė ir akvakultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Žvejyba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Per metus laukinių paprastųjų vilkešerių sugaunama palyginti nedaug – nuo 8500 iki 11 900 tonų (2000–2009 m.). Dauguma pagaunama Atlanto vandenyne.
Paprastieji vilkešeriai žvejojami ir auginami komerciškai bei laikomi svarbiausia šiuo metu Viduržemio jūroje auginama žuvimi. Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje populiari restorano žuvis, parduodama ir vartojama vietoj kitų ešerių.[7] Šiaurės Amerikoje plačiau žinoma itališku pavadinimu „branzino“.[8]
Dėl padidėjusios komercinės žūklės Jungtinė Karalystė susirūpino vilkešerių apsauga ir apribojo jų žvejybą.[9] Airija turi griežtus ešerių žvejybos įstatymus. Visa verslinė šios rūšies žvejyba yra uždrausta, o pramoginiams meškeriotojams nustatyti žvejybos apribojimai: draudžiama žvejoti nuo gegužės 15 iki birželio 15 dienos, per dieną galima pasigauti tik 2 vilkešerius, ne mažesnius nei 400 mm.
Europos Sąjungos žvejybos laivams, taip pat vykdant verslinę žvejybą nuo kranto, draudžiama žvejoti paprastuosius vilkešerius ICES 4b ir 4c kvadratuose, taip pat ICES 7 parajonyje. Draudžiama pasilikti, perkrauti, perkelti arba iškrauti tame rajone sužvejotus paprastuosius vilkešerius.[10]
Žuvų auginimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paprastieji vilkešeriai buvo viena iš pirmųjų komerciškai auginamų žuvų rūšių Europoje. Jie buvo auginami pakrančių lagūnose ir potvynių veikiamuose užutėkiuose. Tai yra svarbiausia komerciškai auginama žuvis Viduržemio jūroje. Daugiausiai vilkešerių auginama Graikijoje, Turkijoje, Italijoje, Ispanijoje, Kroatijoje ir Egipte. Metinė produkcija 2010 metais siekė 120 000 tonų.[11]
Auginimo žingsniai[12]:
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lervų auginimas. Išsiritusi lerva per 6 dienas suvartoja savo trynio maišelį. Tada ji pradedama šerti specialiais pašarais, sudarytais iš jūros dumblių ir verpečių. Kai lervos užauga iki tam tikro dydžio, jos pradedamos maitinti artemijomis. Šis gyvasis pašaras visuomet auginamas žuvivaisos ūkyje.
- Atpratinimas. Po 40–50 dienų lervos perkeliamos į baseinus, kuriuose jos po truputį pratinamos prie baltymų gausaus pašaro, kurį daugiausia sudaro žuvų taukai ir žuvų miltai. Beveik tokiu pačiu pašaru mažomis granulėmis vilkešeriai šeriami ir visą likusį auginimo laiką. Šiais pirmais itin svarbiais lervų gyvenimo mėnesiais šiuo baltymingu pašaru ir aukšta vandens kokybe užtikrinama, kad lervos augtų kuo geriau ir kuo daugiau jų išgyventų.
- Jauniklių auginimas. Po 3–4 savaičių mailius perkeliamas į jauniklių auginimo baseiną. Jame jis šeriamas granulėmis, kol po maždaug dviejų mėnesių užauga iki 2–5 g ir gali būti perkeliamas į penėjimo ūkį.
Taip pat skaityti
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „IUCN Red List - Dicentrarchus labrax“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2008-01-01.
- ↑ Freyhof, J. & Kottelat, M. 2008. Dicentrarchus labrax. The IUCN Red List of Threatened Species 2008: e. T135606A4159287. https://dx.doi.org/10.2305/IUCN.UK.2008.RLTS.T135606A4159287.en.
- ↑ fishbase.se / Dicentrarchus labrax (Linnaeus, 1758) European seabass
- ↑ researchgate.net / Genetic study of the Atlantic/Mediterranean transition in sea bass (Dicentrarchus labrax); Mariam Naciri, Christophe Lemaire, Philippe Borsa, Francois Bonhomme | November 1999
- ↑ Naciri, M.; C. Lemaire; P. Borsa; F. Bonhomme (1999). „Genetic Study of the Atlantic/Mediterranean Transition in Sea Bass (Dicentrarchus labrax)“. The Journal of Heredity. 90 (6): 591–596. doi:10.1093/jhered/90.6.591.
- ↑ The Pocket Guide to Saltwater Fishes of Britain and Europe
- ↑ „Sea Bass: the Superstar of the Seas“. The Independent. Nuoroda tikrinta 2020-12-16.
- ↑ wiktionary.org / Branzino
- ↑ Clover, Charles (2004). The End of the Line: How Overfishing Is Changing the World and What We Eat. London: Ebury Press. ISBN 0-09-189780-7.
- ↑ eur-lex.europa.eu / TARYBOS REGLAMENTAS (ES) 2020/123; Europos Sąjungos oficialusis leidinys | 2020 m. sausio 27 d.
- ↑ „Dicentrarchus labrax (Linnaeus, 1758 )“. Cultured Aquatic Species Information Programme. FAO Fisheries and Aquaculture Department. 2012. Nuoroda tikrinta 12 October 2012.
- ↑ europa.eu / Paprastasis vilkešeris
