Papiliakalnės piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Papiliakalnės piliakalnis
Papiliakalnes piliakalnis-2011.jpg
Papiliakalnės piliakalnis šalia Ginučių piliakalnio

Papiliakalnės piliakalnis
Koordinatės
55°22′30.8″ š. pl. 25°59′0.5″ r. ilg. / 55.375222°š. pl. 25.983472°r. ilg. / 55.375222; 25.983472Koordinatės: 55°22′30.8″ š. pl. 25°59′0.5″ r. ilg. / 55.375222°š. pl. 25.983472°r. ilg. / 55.375222; 25.983472
Savivaldybė Ignalinos rajonas
Seniūnija Linkmenų seniūnija
Aukštis 40 m
Plotas 40x25
Priešpilis 26x14
Naudotas I tūkstantmetis pr. m. e. - I tūkstantmečio vidurys
II tūkstantmečio pradžia – XIV a.
Žvalgytas 1958, 1976, 1985
Registro Nr. AR181 / A1508K / 24964, 1967, 1971, 24870

Papiliakalnės piliakalnis su priešpiliu, papiliais ir gyvenviete, Papiliakalnė, Ginučiai – piliakalnis (unikalus objekto MC kodas 1967; Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR181; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A1508K), I papilys (unikalus objekto MC kodas 32594), II papilys (unikalus objekto MC kodas 32595), priešpilis (unikalus objekto MC kodas 1971, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR188) ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 24870; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A1508K3) Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, į pietvakarius nuo Ginučių, Linkmenų seniūnija. Pasiekiamas keliu Kimbariškė – Ginučiai, yra dešinėje, ties Linkmeno ežero šiauriniu galu, 100 m į šiaurę nuo Ginučių piliakalnio, su kuriuos sudaro vieną kompleksą.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų esančios šiaurės – pietų kryptimi pailgos kalvos, kurios centrinėje dalyje yra Ginučių piliakalnis, šiaurinėje dalyje, 100 m į šiaurę nuo šio piliakalnio. Aikštelė ovali, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 47x19 m dydžio; dalinai apardyta joje iškastų duobių, iš dalies apaugusi medžiais, joje stovi paminklinis akmuo prezidento Antano Smetonos apsilankymui piliakalnyje 1934 m. atminti. Piliakalnio aikštelė apjuosta pylimu, kuris aukščiausias galuose: šiauriniame gale 2,5 m aukščio, 22 m pločio, pietiniame 1 m aukščio, 6 m pločio, šonuose juos jungia 0,4 m aukščio, 4 m pločio pylimėlis, o piliakalnio rytiniame ir vakariniame šlaituose, juos juosiančių griovių išorinėje pusėje supilti 1 m aukščio, 8 m pločio pylimai, kurių statesni išoriniai 4 m aukščio šlaitai pereina į piliakalnio kalvos šlaitus, o galai šonuose lenkdamiesi pereina į ožnugarį; pylimai iš dalies nusklidę, apaugę medžiais, aikštelės šiauriniame gale pylimas dalinai nukastas į aikštelės šiaurės vakarų kraštą.

Piliakalnio šlaituose, 10-16 m žemiau aikštelės, iškasti grioviai: šiaurinėje pusėje yra 8 m pločio dugne, 40 m pločio viršuje, 11 m gylio griovys, pietinėje pusėje – 8 m pločio dugne, 30 m pločio viršuje, 7 m gylio griovys, abu grioviai rytiniame ir vakariniame šlaituose jungiasi 5 m pločio, 1 m gylio grioviais, kurių išoriniuose šonuose supilti pylimai, rytiniame šlaite esantis griovys turi iškilimus – greičiausiai, vandens srauto stabilizatorius; grioviai iš dalies užslinkę, apaugę medžiais. Šlaitai iki griovių statūs, dirbtinai dar paskatinti, 16 m aukščio, nuo griovių išorėje esančių pylimų žemyn – dar 25 m aukščio, kiek lėkštesni; šlaitai apaugę medžiais ir krūmais, šiaurės rytiniame ir pietiniame šlaituose tvarkant piliakalnį įrengti laiptai.

Piliakalnio aikštelėje yra kultūrinis sluoksnis, sudarytas iš tamsios žemės, su archeologiniais radiniais: žiesta keramika, molio tinko gabalėliais; apardytas kasant duobes. Pavieniai archeologiniai radiniai – molio tinko gabalėliai.

Priešpilis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aikštelė netaisyklingo stačiakampio formos, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 40x25 m dydžio, iš visų pusių apjuosta pylimu. Jis pietiniame gale – 1 m aukščio, 11 m pločio, šiauriniame gale – 0,6 m aukščio, 5 m pločio, vakarų ir rytų šonuose iš jo liko tik 6 m pločio terasėlės. Pietryčių pašlaitėje, 4 m žemiau aikštelės yra 10 m pločio, 1 m gylio griovys, kurio išorėje yra 0,8 m aukščio, 5 m pločio, 15 m ilgio antras pylimas. Šiauriniame šlaite, 4,5 m žemiau aikštelės yra 8 m ilgio, 16 m pločio terasa. Šlaitai statūs, iki 40 m aukščio. Apaugęs mišriu mišku, krūmais.

I papilys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aikštelė ištęsta stačiakampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 130x10 m dydžio, iškiliu viduriu; aikštelė dalinai apaugusi medžiais ir krūmais. Nuo piliakalnio grioviu atskirtame papilio aikštelės šiauriniame gale yra 1 m aukščio, 9 m pločio pylimas, o jo pietiniame gale – 1 m aukščio, 10 m pločio pylimas ir už jo išorėje esančio griovio – antras, 0,5 m aukščio ir 7 m pločio, pylimas; pylimai iš dalies nusklidę, aikštelės vakarų ir rytų šonuose – labai. Tarp papilio pietiniame gale esančių dviejų griovių yra 16 m pločio ir 2 m gylio lenktas griovys; griovys iš dalies užslinkęs, apaugęs medžiais ir krūmais. Papilio vakarinis ir rytinis šlaitai statūs, 10-28 m aukščio, pietinis – gerokai lėkštesnis, lyg natūraliai terasuotas; šlaitai apaugę medžiais ir krūmais, šiaurės rytų šlaite įrengti laiptai. Datuojamas II tūkstantmečio pradžia – XIV a. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas dėl teisinės apsaugos suteikimo – 2009-01-14; Nr. KPD-RM-986.

II papilys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 26x14 m dydžio, iki 1 m iškiliu viduriu; aikštelė iš dalies apaugusi medžiais ir krūmais. Papilio aikštelės šiaurinėje pusėje yra 0,5 m aukščio, 9 m pločio pylimas, o jos pietinėje pusėje, už griovio supiltas 0,3 m aukščio, 6 m pločio dar vienas; pylimai iš dalies išsklidę, apaugę medžiais ir krūmais. Papilio aikštelės pietinėje pusėje iškastas iki 1 m gylio ir 10 m pločio griovys su už jo supiltu pylimu; griovys iš dalies užslinkęs, apaugęs medžiais ir krūmais. Papilio šiauriniame šlaite, 4,5 m žemiau aikštelės yra 8 m ilgio, 16 m pločio terasa; terasa kiek apslinkusi, apaugusi medžiais ir krūmais. Vakarinis, šiaurinis ir rytinis šlaitai statūs, 20 m aukščio; šlaitai apaugę medžiais ir krūmais. Datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. pabaiga – I tūkstantmečio viduriu ir II tūkstantmečio pradžia – XIV a. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas dėl teisinės apsaugos suteikimo – 2009-01-14; Nr. KPD-RM-986.

Gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rytinėje, vakarinėje ir šiaurinėje pašlaitėse, 4 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje aptikta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, šlako, akmeninis kirvelis, molinis verpstukas. Šiaurinėje papėdėje esančio ožnugario šiaurės vakarų dalis įtvirtinta. Nuo piliakalnio ji nutolusi per 60 m, tad neaišku, ar čia buvo atskiras piliakalnis ar įtvirtintas papilys. Įtvirtinimo aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 26x14 m dydžio, iki 1 m iškiliu viduriu. Jos šiaurinėje pusėje supiltas 0,5 m aukščio, 9 m pločio pylimas, pietinėje pusėje iškastas iki 1 m gylio, 10 m pločio griovys, už kurio supiltas 0,3 m aukščio, 6 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 20 m aukščio. Gyvenvietė yra žalojama, nes yra ariama.[1]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1958 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. [2] 1976 m. ir 1985 m. žvalgymus atliko Mokslinė metodinė taryba. [3]

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – I tūkstantmečio viduriu ir II tūkstantmečio pradžia – XIV a. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl paskelbimo kultūros paminklu – 2008-02-13; Nr. 155. Paminklo teritorijos plotas 252909 m².

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Sėlos piliakalnis 7 km Šeimaties piliakalnis 11 km Ažubalio piliakalnis 14 km Blank-50px.png
Kuktiškių piliakalnis 20 km
Dryžių piliakalnis 12 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Ruokiškės piliakalnis 26 km
Staniuliškių piliakalnis 3 km Ginučių piliakalnis 0,1 km
Linkmenų piliakalnis 2,5 km
Papravalės piliakalnis 14 km
Puziniškio piliakalnis 2 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Ignalinos rajono savivaldybė - Architektūriniai, archeologiniai, istoriniai paminklai“. ignalina.lt. 2015-12-01. Suarchyvuotas originalas 2016-04-16. Nuoroda tikrinta 2016-04-16. 
  2. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 128 (539)
  3. Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva. I. V., 1996. P.154-155.

  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 109.
  • Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, V.,1993, p. 58.
  • Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 1, p. 158–181, 168–171.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius, 1975, t. 2, p. 64-65 (Nr. 216), 127–128 (Nr. 539).
  • Kultūros vertybės pagrindinis dosjė: A1508K, Papiliakalnės, Ginučių piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete. Vilnius, 2001. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga // KPC archyvas. F. 1, ap. 1, s.v. 117. P. 75-95.
  • Jonas Balčiūnas, Bronius Dakanis. 1985 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Ignalinos rajone ataskaita. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 27, ap. 1, b. 128, p. 21-23, 47-49.
  • Tomas Baranauskas. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis. Lietuvos archeologija. Vilnius, 2003, t. 24, p. 68, 83.
  • Romas Batūra. Linkmenų pilis ir krašto gynyba // Ignalinos kraštas. V., 1966. P. 34-42.
  • Mykolas Černiauskas ir Nijolė Survilienė. Ignalinos rajono 1976 m. archeologijos paminklų kartografavimo ataskaita. Vilnius, 1987. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 27, ap. 1, b. 60, p. 4.
  • Dowojna–Sylwestrowicz, M. Pilekalnis w Łygmianach. Wisła. Warszawa, 1890, t. 4, s. 214–215.
  • Mykolas Michelbertas. Papiliakalnės ir Ginučių piliakalniai // Mokslas ir gyvenimas. 1965, Nr. 1. P. 34.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Виленской губернии. Вильна, 1893, c. 50.
  • Rimutė Jablonskytė-Rimantienė. Draustinio archeologiniai paminklai // Ignalinos kraštas. Vilnius, 1966. p. 16–21.
  • Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928, p. 205.
  • Antanas Tyla. Pirmosios rašytinės žinios apie Linkmenų apylinkes. Ignalinos kraštas. Vilnius, 1966, p. 25-27.
  • Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. Vilnius, 2006, p. 335–336 (Nr. 630), 357 (Nr. 688).
  • Gintautas Zabiela. Lietuvos Medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 60, 166–167, 178, 198.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]