Ginučiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Ginučiai
Ginuciu vandens malunas (Watermill, Ginuciai).jpg
Ginučių vandens malūnas

Ginučiai
Koordinatės 55°23′06″š. pl. 25°59′46″r. ilg. / 55.385°š. pl. 25.996°r. ilg. / 55.385; 25.996 (Ginučiai)Koordinatės: 55°23′06″š. pl. 25°59′46″r. ilg. / 55.385°š. pl. 25.996°r. ilg. / 55.385; 25.996 (Ginučiai)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Ignalinos rajono savivaldybės vėliava Ignalinos rajono savivaldybė
Seniūnija Linkmenų seniūnija
Gyventojų skaičius 44 (2011 m.)
Altitudė 130 m
Commons-logo.svg Vikiteka: GinučiaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Ginùčiai
Kilmininkas: Ginùčių
Naudininkas: Ginùčiams
Galininkas: Ginučiùs
Įnagininkas: Ginùčiais
Vietininkas: Ginùčiuose

Ginučiai – gatvinis kaimas Ignalinos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke, tarp Almajo ir Sravinaičio ežerų bei Srovės upelio. Per kaimą eina kelias  1423  AzaVaišniūnaiGinučiaiKirdeikiai . Seniūnaitijos centras. Kaimą supa Linkmenų miškas. Stūkso Ginučių piliakalnis (IX–XII a. archeologijos paminklas, ant kurio galbūt stovėjusi Linkmenų pilis). Yra paštas (LT-30027), maisto prekių parduotuvė, „Gaidelių sodyba“ kaimo turizmo reikmėms. Ant kalvos yra kaimo kapinaitės.

Aukstaitijos nacionalinis parkas.png


Yra senas ąžuolynas, vietos gyventojų vadinamas giria. Veikia vandens malūnas (pastatytas šešioliktame amžiuje) – svarbus turistinis objektas ir saugomas technikos paminklas, kuriame išlikusi visa autentiška įranga, yra ir nedidelė duonai kepti naudotų įrankių ekspozicija. Malūnas nuo 1945 m. priklausė Ginučių kolektyviniam ūkiui,[2] veikė iki 1968 m.,[3] 1978 m. nacionalinio parko iniciatyva restauruotas (perstatytos sienos ir perdengtas stogas), o 1985 m. – rekonstruotas. Jame veikia malūnininkystės muziejus.

Išvystytas kaimo turizmas, vandens pramogos, nutiestas pėsčiųjų kelias į Palūšę. Netoli kaimo stūkso Ladakalnis.

Gamta ir geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Blank-50px.png
Kirdeikiai – 5 km
Linkmenys – 11 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Vaišniūnai – 7 km
IGNALINA – 16 km
Meironys – 6 km
Palūšė – 8 km

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad ant Ginučių piliakalnio stovėjo Linkmenų pilis, kurią kalavijuočiai sunaikino 1373 m. Kaimas minimas nuo 1554 m.

Prieš 1905 m. dvarponis J. Gimžauskas sumanė nusavinti malūną, priklausiusi (kaip ir visos paupės pievos) kaimo bendruomenei. Jau buvo perėmęs iš valstiečių beveik visas girnas, tačiau iš 55 kiemų susirinkę kaimo vyrai pareiškė: „Pasiimk malūną, bet vandens negausi“. Naktį keli vyrai upelio dugne sukalė aštrius kuolus, kaimynai priveržė velėnų, rąstų, šakų, akmenų, sukasė pylimą ir nukreipė kita – Srovės upelio kryptimi. Malūnas liko stovėti prie dumblinos balos. Atvažiavę žandarai iš Švenčionių suėmė vyrus ir jų talkininkus, teisme iškelta byla, tačiau ją ponas pralaimėjo ir malūnas atiteko kaimui.

Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė, veikė vandens malūnas, pradinė mokykla, medicinos punktas, lentpjūvė. 1962 m. atidaryta biblioteka. 19982003 m. veikė Ginučių girininkija (2901 ha).[4]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1950 m. Saldutiškio valsčius Švenčionių apskritis
19501954 m. Ginučių apylinkės centras Švenčionėlių rajonas
19541959 m. Kirdeikių apylinkė
19631995 m. Linkmenų apylinkė Ignalinos rajonas
1995 Linkmenų seniūnija Ignalinos rajono savivaldybė


Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimo vardas tikriausiai kilęs nuo veiksmažodžio ginti – šių vietų gynimo svarbą netiesiogiai paliudija greta esantis Ginučių piliakalnis.

Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojama, kad Ginučių malūnas garsėjęs jame gyvenusių velnių išmonėmis. Kartais jie atvežtus malti grūdus išpildavę iš maišų, kartais tamsią naktį lauke kieno nors arklį nujodydavę. Bet jau seniai iš malūno kažkur išsidanginę.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1870 m. ir 2011 m.
1870 m. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[5] 1970 m.sur. 1977 m.[6]
66 225 206 192 157
1979 m.sur. 1985 m.[7] 2001 m.sur. 2011 m.sur. -
130 118 69 44 -


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. „Ignalinos rajono savivaldybė - Architektūriniai, archeologiniai, istoriniai paminklai“. ignalina.lt. 2015-12-01. Suarchyvuotas originalas 2016-04-16. Nuoroda tikrinta 2016-04-16. 
  3. „Lankytinos vietos“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-03-05. 
  4. Vytautas Brukštus. Ką žinome apie Ginučių girininkiją. Mūsų Girios, 2000 m., Nr.3[623], p. 25.
  5. Ginučiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 565 psl.
  6. GinučiaiLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 100 psl.
  7. Ginučiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 622 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]