Ginučiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ginučiai
Ginuciu vandens malunas (Watermill, Ginuciai).jpg
Ginučių vandens malūnas
Ginučiai
Ginučiai
Koordinatės 55°23′02″š. pl. 25°59′35″r. ilg. / 55.384°š. pl. 25.993°r. ilg. / 55.384; 25.993 (Ginučiai)Koordinatės: 55°23′02″š. pl. 25°59′35″r. ilg. / 55.384°š. pl. 25.993°r. ilg. / 55.384; 25.993 (Ginučiai)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Ignalinos rajono savivaldybės vėliava Ignalinos rajono savivaldybė
Seniūnija Linkmenų seniūnija
Gyventojų (2021) 36
Commons-logo.svg Vikiteka Ginučiai
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Ginùčiai
Kilmininkas: Ginùčių
Naudininkas: Ginùčiams
Galininkas: Ginučiùs
Įnagininkas: Ginùčiais
Vietininkas: Ginùčiuose

Ginučiai – gatvinis kaimas Ignalinos rajono savivaldybėje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, tarp Almajo ir Sravinaičio ežerų bei Srovės upelio. Per kaimą eina kelias  1423  AzaVaišniūnaiGinučiaiKirdeikiai . Seniūnaitijos centras. Stūkso Ginučių piliakalnis (IX–XII a. archeologijos paminklas, ant kurio galbūt stovėjusi Linkmenų pilis). Yra paštas (LT-30027), maisto prekių parduotuvė, „Gaidelių sodyba“ kaimo turizmo reikmėms. Ant kalvos yra kaimo kapinaitės. Išvystytas kaimo turizmas, vandens pramogos, nutiestas pėsčiųjų kelias į Palūšę.

Veikia vandens malūnas (pastatytas šešioliktame amžiuje) – svarbus turistinis objektas ir saugomas technikos paminklas, kuriame išlikusi visa autentiška įranga, yra ir nedidelė duonai kepti naudotų įrankių ekspozicija. Malūnas nuo 1945 m. priklausė Ginučių kolektyviniam ūkiui,[2] veikė iki 1968 m.,[3] 1978 m. nacionalinio parko iniciatyva restauruotas (perstatytos sienos ir perdengtas stogas), o 1985 m. – rekonstruotas. Jame veikia malūnininkystės muziejus.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimo vardas tikriausiai kilęs nuo veiksmažodžio ginti – šių vietų gynimo svarbą netiesiogiai paliudija greta esantis Ginučių piliakalnis.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukstaitijos nacionalinis parkas.png

Kaimą supa Linkmenų miškas. Tarp Linkmeno ir Asėko ežero yra senas Ginučių ąžuolynas (19 ha), vietos gyventojų vadinamas giria. Netoli kaimo stūkso Ladakalnis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad ant Ginučių piliakalnio stovėjo Linkmenų pilis, kurią kalavijuočiai sunaikino 1373 m. Kaimas minimas nuo 1554 m.

Prieš 1905 m. dvarponis J. Gimžauskas sumanė nusavinti malūną, priklausiusi (kaip ir visos paupės pievos) kaimo bendruomenei. Jau buvo perėmęs iš valstiečių beveik visas girnas, tačiau iš 55 kiemų susirinkę kaimo vyrai pareiškė: „Pasiimk malūną, bet vandens negausi“. Naktį keli vyrai upelio dugne sukalė aštrius kuolus, kaimynai priveržė velėnų, rąstų, šakų, akmenų, sukasė pylimą ir nukreipė kita – Srovės upelio kryptimi. Malūnas liko stovėti prie dumblinos balos. Atvažiavę žandarai iš Švenčionių suėmė vyrus ir jų talkininkus, teisme iškelta byla, tačiau ją ponas pralaimėjo ir malūnas atiteko kaimui.

Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė, veikė vandens malūnas, pradinė mokykla, medicinos punktas, lentpjūvė. 1962 m. atidaryta biblioteka. 19982003 m. veikė Ginučių girininkija (2901 ha).[4]

Prezidento Antano Smetonos atminimo akmuo
Administracinis-teritorinis pavaldumas
1950 m. Saldutiškio valsčius Švenčionių apskritis
19501954 m. Ginučių apylinkės centras Švenčionėlių rajonas
19541959 m. Motiejūnų apylinkė
19591962 m. Švenčionių rajonas
19621963 m. Ignalinos rajonas
19631995 m. Linkmenų apylinkė
1995 Linkmenų seniūnija Ignalinos rajono savivaldybė

Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojama, kad Ginučių malūnas garsėjęs jame gyvenusių velnių išmonėmis. Kartais jie atvežtus malti grūdus išpildavę iš maišų, kartais tamsią naktį lauke kieno nors arklį nujodydavę. Bet jau seniai iš malūno kažkur išsidanginę.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1870 m. ir 2021 m.
1870 m. 1905 m.[5] 1923 m.sur.[6] 1959 m.sur.[7] 1970 m.sur.[8] 1977 m.[9] 1979 m.sur.[10]
66 204 225 206 192 157 130
1985 m.[11] 1989 m.sur.[12] 2001 m.sur.[13] 2011 m.sur.[14] 2021 m.sur.[15] - -
118 84 69 44 36 - -


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. „Ignalinos rajono savivaldybė - Architektūriniai, archeologiniai, istoriniai paminklai“. ignalina.lt. 2015-12-01. Suarchyvuotas originalas 2016-04-16. Nuoroda tikrinta 2016-04-16. 
  3. „Lankytinos vietos“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-03-05. 
  4. Vytautas Brukštus. Ką žinome apie Ginučių girininkiją. Mūsų Girios, 2000 m., Nr.3[623], p. 25.
  5. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
  6. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  7. GinučiaiMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 565 psl.
  8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  9. GinučiaiLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 100 psl.
  10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  11. Ginučiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 622
  12. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  13. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  14. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkinės gyvenvietės

Blank-50px.png Blank-50px.png
Kirdeikiai – 5 km
Linkmenys – 11 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Vaišniūnai – 7 km
IGNALINA – 16 km
Meironys – 6 km
Palūšė – 8 km