Ginučiai
Kitos reikšmės – Ginučiai (reikšmės).
 | ||
|---|---|---|
  Ginučiai |
||
| Koordinatės | 55°23′06″š. pl. 25°59′46″r. ilg. / 55.385°š. pl. 25.996°r. ilg.Koordinatės: 55°23′06″š. pl. 25°59′46″r. ilg. / 55.385°š. pl. 25.996°r. ilg. | |
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Ignalinos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Linkmenų seniūnija | |
| Gyventojų skaičius | 44 (2011 m.) | |
| Altitudė | 130 m | |
 Vikiteka |
GinučiaiVikiteka | |
.jpg)
Ginučiai – gatvinis kaimas Ignalinos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke, tarp Almajo ir Sravinaičio ežerų bei Srovės upelio. Per kaimą eina kelias 1423 Aza–Vaišniūnai–Ginučiai–Kirdeikiai . Seniūnaitijos centras. Kaimą supa Linkmenų miškas. Stūkso Ginučių piliakalnis (IX–XII a. archeologijos paminklas, ant kurio galbūt stovėjusi Linkmenų pilis). Yra paštas (LT-30027), maisto prekių parduotuvė, „Gaidelių sodyba“ kaimo turizmo reikmėms. Ant kalvos yra kaimo kapinaitės.
Yra senas ąžuolynas, vietos gyventojų vadinamas giria. Veikia vandens malūnas (pastatytas šešioliktame amžiuje) – svarbus turistinis objektas ir saugomas technikos paminklas, kuriame išlikusi visa autentiška įranga, yra ir nedidelė duonai kepti naudotų įrankių ekspozicija. Malūnas nuo 1945 m. priklausė Ginučių kolektyviniam ūkiui,[2] veikė iki 1968 m.,[3] 1978 m. nacionalinio parko iniciatyva restauruotas (perstatytos sienos ir perdengtas stogas), o 1985 m. – rekonstruotas. Jame veikia malūnininkystės muziejus.
Išvystytas kaimo turizmas, vandens pramogos, nutiestas pėsčiųjų kelias į Palūšę. Netoli kaimo stūkso Ladakalnis.
Turinys
Gamta ir geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą] | |||||||||||
|
| ||||||||||
| Kirdeikiai – 5 km Linkmenys – 11 km |
|
Vaišniūnai – 7 km IGNALINA – 16 km | |||||||||
| Meironys – 6 km Palūšė – 8 km | |||||||||||
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Manoma, kad ant Ginučių piliakalnio stovėjo Linkmenų pilis, kurią kalavijuočiai sunaikino 1373 m. Kaimas minimas nuo 1554 m.
Prieš 1905 m. dvarponis J. Gimžauskas sumanė nusavinti malūną, priklausiusi (kaip ir visos paupės pievos) kaimo bendruomenei. Jau buvo perėmęs iš valstiečių beveik visas girnas, tačiau iš 55 kiemų susirinkę kaimo vyrai pareiškė: „Pasiimk malūną, bet vandens negausi“. Naktį keli vyrai upelio dugne sukalė aštrius kuolus, kaimynai priveržė velėnų, rąstų, šakų, akmenų, sukasė pylimą ir nukreipė kita – Srovės upelio kryptimi. Malūnas liko stovėti prie dumblinos balos. Atvažiavę žandarai iš Švenčionių suėmė vyrus ir jų talkininkus, teisme iškelta byla, tačiau ją ponas pralaimėjo ir malūnas atiteko kaimui.
Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė, veikė vandens malūnas, pradinė mokykla, medicinos punktas, lentpjūvė. 1962 m. atidaryta biblioteka. 1998–2003 m. veikė Ginučių girininkija (2901 ha).[4]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| –1950 m. | Saldutiškio valsčius | Švenčionių apskritis |
| 1950–1954 m. | Ginučių apylinkės centras | Švenčionėlių rajonas |
| 1954–1959 m. | Kirdeikių apylinkė | |
| 1963–1995 m. | Linkmenų apylinkė | Ignalinos rajonas |
| 1995– | Linkmenų seniūnija | Ignalinos rajono savivaldybė |
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaimo vardas tikriausiai kilęs nuo veiksmažodžio ginti – šių vietų gynimo svarbą netiesiogiai paliudija greta esantis Ginučių piliakalnis.
Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasakojama, kad Ginučių malūnas garsėjęs jame gyvenusių velnių išmonėmis. Kartais jie atvežtus malti grūdus išpildavę iš maišų, kartais tamsią naktį lauke kieno nors arklį nujodydavę. Bet jau seniai iš malūno kažkur išsidanginę.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | |||||||
| 1870 m. | 1905 m. | 1923 m.sur. | 1959 m.sur.[5] | 1970 m.sur. | 1977 m.[6] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 66 | 204 | 225 | 206 | 192 | 157 | ||
| 1979 m.sur. | 1985 m.[7] | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | - | ||
| 130 | 118 | 84 | 69 | 44 | - | ||
| |||||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
- ↑ „Ignalinos rajono savivaldybė - Architektūriniai, archeologiniai, istoriniai paminklai“. ignalina.lt. 2015-12-01. Suarchyvuotas originalas 2016-04-16. Nuoroda tikrinta 2016-04-16.
- ↑ „Lankytinos vietos“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-03-05.
- ↑ Vytautas Brukštus. Ką žinome apie Ginučių girininkiją. Mūsų Girios, 2000 m., Nr.3[623], p. 25.
- ↑ Ginučiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 565 psl.
- ↑ Ginučiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 100 psl.
- ↑ Ginučiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 622 psl.
