Pajūrinė pienažolė
Glaux maritima Apsauga: 1(E) – Prie išnykimo ribos | ||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Pajūrinė pienažolė (Glaux maritima) | ||||||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Binomas | ||||||||||||||
Glaux maritima L. |
Pajūrinė pienažolė (Glaux maritima) – raktažolinių (Primulaceae) šeimos monotipinės pienažolės (Glaux) genties žolinių augalų rūšis. Genties pavadinimas kilęs iš graikų k. glaukos – melsvai žalias; glaux vardu Dioskūrido raštuose pavadintas vienas pajūrinis augalas. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Biologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai daugiametis, 5–25 cm aukščio plikas augalas. Stiebas nuo pamato šakotas, su gulščiomis ir stačiomis šakomis. lapai smulkūs, apie 1 cm ilgio, elipsiški, bekočiai, lygiakraščiai, taškuoti, šiek tiek mėsingi, apatiniai priešiniai, viduriniai ir viršutiniai žydinčių šakelių lapai pražanginiai. Tarpubambliai trumpi.
Žiedai smulkūs, bekočiai, pavienių lapų pažastyse. Taurelė iki 5 mm ilgio, varpiška, jos lapeliai suaugę. Kuokeliai 5, tokio pat ilgio kaip taurelė, liemenėlis ilgesnis. Mezginė ruda, liaukinga.
Žydi gegužės–birželio mėnesiais. Vaisius – dėžutė, smailiaviršūnė, ki 3 mm ilgio, rusva, atsidaranti 5 sąvaromis. Sėklos pailgos, tribriaunės, tamsiai rudos, smulkiai gūbriuotos.
Paplitimas ir augavietės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rūšis paplitusi Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje labai reta. Auga Baltijos jūros pajūryje.
Auga drėgnose druskingose vietose, šaltiniuotose pelkėse, pakrantėse, tarp akmenų.
Apsauga ir nykimo priežastys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Į Lietuvos saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta nuo 1962 m.[1] Nyksta dėl pakrančių užaugimo.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pajūrinės pienažolės mokslinis lotynų kalba pavadinimas ir sinonimai Theplantlist.org Archyvuota kopija 2020-10-06 iš Wayback Machine projekto. svetainėje (anglų k.)
- Nature Gate
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvos TSR Flora, Lietuvos TSR mokslų akademija (dab. Lietuvos mokslų akademija), Vilnius, Mokslas, 1980, V tomas, 139–140 p.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuvos raudonoji knyga. Red Data Book of Lithuania, Vilnius, Lututė, 2007, 438 p. ISBN 978-9955-692-71-3