Žybartas Simonaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Žybartas Simonaitis

Žybartas Simonaitis (iki 1994 m. Simanavičius) (1929 m. kovo mėn. 20 d. Juodžiūnai, Kupiškio raj. – 2019 m. balandžio mėn. 8 d., palaidotas Šimonių kapinėse) – Lietuvos architektas, restauratorius, paminklotvarkos ekspertas, kultūros ir visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1929 m. kovo 20 d. siuvėjo ir pavyzdingo ūkininko Apolinaro ir jo mokinės Marijonos Laurinavičiūtės šeimoje. Trečias iš keturių vaikų. Nuo penkerių metų, vyresnės sesers išmokytas skaityti, rašyti ir truputį skaičiuoti, pradėjo eiti į mokyklą. Būdamas labai gabus, po pusmečio penkiametis eksternu buvo perkeltas į antrą skyrių (klasę).

Nuo vaikystės mėgo meistrauti, daryti karpinius, rišti knygas, ne kartą buvo klasės seniūnas, lankė akrobatikos būrelį, buvo labai stropus, pavyzdingas mokinys.

Tėvų buvo auklėtas ypač patriotiškai, todėl Sovietų okupacijos metais daug sykių spaudžiamas stoti į partines gretas, visuomet atsisakydavo. Dėl to negavo daugybės apdovanojimų, kurių buvo vertas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis, iki paskutiniųjų metų buvo nepaprastai pilietiškas, visuomeniškas ir aktyvus. Daug dėmesio skyrė savo gimtajam Kupiškio rajonui. Projektavo ir dažnai savo lėšomis statė atminimo paminklus čia gyvenusiems ir kūrusiems kraštiečiams. Įsteigė Vilniaus kupiškėnų klubą, buvo jo pirmininkas, vėliau narys.

Savo nepalaužiamo užsispyrimo ir ryžto dėka buvo vienas profesionaliausių savo kartos architektų-restauratorių, nėjusių į kompromisą su paviršutiniškumu, skubotumu ir neišmanymu. Visą gyvenimą kovojo už Lietuvos kultūros paminklų išsaugojimą ir atkūrimą. Tuo pačiu buvo nepaprasto optimizmo, energijos, nuolankumo, pasiaukojimo ir asketiškumo pavyzdys, palikęs gilius įspaudus jį supusių ir su juo dirbusių žmonių gyvenimuose.

Gyveno Kaune, Vilniuje, sukūrė šeimą, užaugino du vaikus.

Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1934-1937 – Šimonių pradžios mokykla
  • 1937-1944, 46-47 – Kupiškio gimnazija
  • 1947-1953 – Kauno politechnikos institutas (KPI), Statybos fakultetas, įgyta inžinieriaus architekto kvalifikacija.

Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendras profesinių darbų sąrašas ir pareigos:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Objektai, kuriuose atlikti architektūriniai tyrimai, sudaryti restauravimo projektai ir vykdyta autorinių darbų priežiūra:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Objektai, kuriuose atlikti tyrimai ir sudaryti restauravimo projektai:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vilniaus miesto sienos ãtkarpos Bazilijonų, Šv. Dvasios, Trakų ir Klaipėdos gatvėse (1986−1989 m.);
  • Namas Vilniuje, Literatų g. 3 I a., (1995 m.);
  • Namas Vilniuje, Totorių g. 24, (1996−1999 m.);
  • Videniškių pilis (1987−1997 m.);
  • Vilniaus miesto sienos Subačiaus vartai (1997 m.).

Objektai, kuriuose vykdyti daliniai tyrimai ir tyrimai su bendraautoriais:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvykdyti šiandieninės architektūros projektai:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Rokiškio santuokų rūmų interjeras (1979 m.);
  • Utenos „Malūno“ restorano interjeras (1992 m.);
  • Kosmetikos ir kirpyklos salono Šiauliuose, Taikos g. 42, projektas (1997 m.);
  • Šakių rajone Plokščių „Kančių kelių“ memorialas (1989 m. );
  • 15 individualių gyvenamųjų namų;
  • 25 užmiesčio poilsio vilos soduose;
  • 10 antkapinių paminklų (1969−1999 m.);
  • Medinis koplytstulpis su keturiomis žmogaus evoliucijos skulptūromis ir keturių religijų (judaizmo, krikščionybės, islamo ir ateizmo) simboliais (Utenoje, Rožių g. 2, 1978 m.);
  • Trys istorijos paminklai Kupiškio rajoninio  kelio Nr. 2427 autobusų stotelėse tarp Antašavos ir Salamiesčio: paminklas „Lietuva“ (2016), paminklas 1942-ųjų metų sukilimo Antašavos būrio vadui (2008), paminklas Kupiškio apylinkėse žuvusiems partizanams 1945−1953 m. (2016).

Visuomeninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leidiniai, nuopelnai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Levandauskas V. Kauno rotušės aikštė. Vilnius: „Mintis“, 1981, bendraautoris.
  • Rimantas Šermukšnis. Kauno rotušė 1542−2010. Kaunas: uždaroji dizaino ir leidyklos AB „Kopa“, 2010, bendraautoris (leidinio sudarytojui pateikti Kauno rotušės tyrimų ir restauravimo darbų tekstai, darbų fotografijos).


Respublikinė premija, 1978 m.

Pomėgiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nekilnojamojo Lietuvos ir kitų šalių kultūros paveldo foto ir kino dokumentika, aktualių įvykių publicistika, statisto vaidyba 8-uose pilnametražiniuose, 4-uose trumpametražiniuose kino filmuose, asmeninė vaidyba 6-uose reklaminiuose videoklipuose. Karo aviacijos mechanikas. Parašų rinkimo savanorystė. Dainavimas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vilniaus Kupiškėnų klubas. Mes – VIlniaus Kupiškėnai; – 2018, „Utenos Indra“
  • Asmeniniai ir vaikų atsiminimai