Palėvenės Šv. Domininko bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°48′11″š. pl. 24°52′54″r. ilg. / 55.803155°š. pl. 24.88163°r. ilg. / 55.803155; 24.88163

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Palėvenės Šv. Domininko bažnyčia
Church of Saint Dominic in Palevene.jpg
Vyskupija Panevėžio
Dekanatas Kupiškio
Savivaldybė Kupiškio rajonas
Gyvenvietė Palėvenė
Pastatyta 1676 m.
Stilius barokas ir neoklasicizmas

Palėvenės Šv. Domininko, Šv. Pranciškaus ir Šv. Lauryno titulo bažnyčia stovi Palėvenės miestelyje, 9,5 km į šiaurės rytus nuo Subačiaus geležinkelio stoties, Lėvens dešiniajame krante, Kupiškio rajone. Barokinė, turi neoklasicizmo bruožų. Šiaurės pusėje bažnyčia šliejasi prie vienuolyno, turinčio uždarą kiemą, pastatų.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laurynas Mykolas Odlianickis-Počobutas

Bažnyčia barokinė, turi neoklasicizmo bruožų, kryžminio plano, su trisiene apside, vienabokštė, turi 9 altorius. Vidus 3 navų, su cilindriniais skliautais. Yra 2 koplyčios. Šventoriaus tvora mūrinė.

Nuo XVIII amžiaus vidurio bažnyčią puošia 8 vėlyvojo baroko ir rokoko formų altoriai sujungti su klausykla-sakykla, unikalios ložės, išpuoštos kartušais su rėmėjų herbais. Altoriai įvardyti pagal dominikonų ordinui svarbius šventuosius bei religinius siužetus: Šv. Dominyko, Šv. Tomo Akviniečio, Šv. Jackaus, Šv. Kotrynos, Šv. Vincento Ferariečio, Rožinio Švč. M. Marijos, Nukryžiuotojo. „Kristaus Kančios koplyčios“ „Nukryžiuotojo altoriuje“ yra pagarsėjęs stebuklais kryžius su Nukryžiuotoju. Pasak dailės istorikės Regimantos Stankevičienės, tai vienas įspūdingiausių Išganytojo kančią vaizduojančių XVII a. kūrinių.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didysis altorius, 1757 m.

Palėvenės savininkas Mykolas Laurynas Počobutas 1671 m. padėjo bažnyčios pamatus. 1673 m. su žmona Marijona Siesickaite surašė fundacinį raštą dominikonams, kurį 1676 m. lapkričio 13 d. patvirtino Vilniaus vyskupas Steponas Mikalojus Pacas ir ATR Seimas. 1676 metai yra laikomi dominikonų Palėvenėje įsikūrimo data. Jo reikalams dovanojo Palėvenės ir Lamokų palivarką.

1688 m. vasario 28 d. fundatorius M. L. Počobutas mirė, nors bažnyčia dar nebuvo baigta statyti tolesnėms statyboms (iki 1690 m. mirties) pinigų skyrė antroji žmona Kotryna Tiškevičiūtė. Po jos mirties ir prasidėjusio Šiaurės karo, krašto suirutės ir maro, kuriam laikui bažnyčios statyba sustojo. Po karo ir suirutės XVIII a. pirmoje pusėje atsinaujino bažnyčios ir vienuolyno statybos.

1725 m. vienuolynui vadovaujant priorui Juozui Skavronskiui, buvo pabaigtas statyti virš pagrindinio fasado iškilęs bažnyčios bokštas. o nuo 1723 m. Jonas Bucholcas bažnyčios kairiajame šone pradėjo mūryti Jėzaus Kristaus koplyčią. 1751 m. Jono Zaso lėšomis koplyčioje įrengtas altorius. Iki XVIII a. vidurio Ukmergės pilies raštininkas Mykolas Lučka išmūrijo koplyčią, kuri geradario garbei buvo pavadinta Šv. Mykolo vardu ir joje buvo įrengti du altoriai – Šv. arkangelo Mykolo ir Šv. Antano. Iki XVIII a. vid. rekonstrukcijų bažnyčioje buvo 8 altoriai. Po bažnyčios grindimis įrengti 4 laidojimo rūsiai, vėliau šaltiniuose minimi trys.

Nuo XVIII a. antrosios pusės prasidėjo antrasis bažnyčios puošybos etapas. 1776 m. pradėta statyti vienanavė mūrinė bažnyčia. Iš pradžių nedidelė, stačiakampė, vienanavė, su trisiene apside. Vėliau abipus navos buvo primūrytos trys koplyčios. Dešinėje bažnyčios pusėje, antrojoje šoninėje koplyčioje, 17571766 m. buvo pastatytas Rožinio Švč. Mergelės Marijos altorius.

Palėvenės bažnyčia
Fundatorių ložė

1757 m. pastatytas naujas didysis altorius. Už didžiojo altoriaus pristatytas vienuolių choras 1763 m. birželio mėnesį pabaigti Šv. Hiacinto ir ir Šv. Kotrynos altoriai ir sakykla. Visi bažnyčios interjero dekoro elementai, kaip įprasta vėlyvojo baroko dailei, tarpusavyje susieti plastiniais ir prasminiais ryšiais. Didžiojo altoriaus šonuose įkomponuoti altoriai, skirti dviejų svarbių dominikonams šventųjų garbei: dešinėje ordino įkūrėjui Šv. Dominykui, o kairėje – Šv. Tomui Akviniečiui. 1767 m. pagaminti suolai, laiptai prie altorių ir klausyklos. 1782 m. padarytas suolas vienuolių chorui. Už mokestį buvo laidojama bažnyčios rūsiuose ir šventoriuje.

XIX a. pirmoje pusėje Palėvenės dominikonai nuolat tvarkė ir gražino sau priklausančius pastatus. 1818 m. vienuolynui dar priklausė Karališkių palivarkas, Daunorių kaimas, Barzdžių palivarkas su kaimu (iš viso daugiau kaip 45 valakai žemės). Tarp 1818 ir 1824 m. bažnyčios šventorius buvo aptvertas mūrine tvora. 1841 m. bažnyčia uždengta naujomis malksnomis. 1844 m. išorėje, 1850 m. viduje nubaltinta. Vizitacijos akte atsiranda aiški žinia apie bažnyčiai apšviesti naudojamus du stiklinius sietynus. 1849 m. maldos namams buvo suteiktas parapinės šventovės statusas. 1851 m. į bažnyčią pataikė žaibas, kuris sukėlė gaisrą ir stipriai apgadino bokštą, kuris atstatytas tik 1883 m. Po šio gaisro tikėtina, jog bažnyčios presbiterijos kairiojoje sienoje buvo nutapyta freska. kurioje pavaizduotas Šv. Florijonas, liejantis vandenį ant bažnyčios.

1865 m. caro valdžiai apkaltinus, kad vienuoliai globojo sukilėlius, įsakė vienuolyną uždaryti. Čia buvusių 20 vienuolių iškelti į Raseinių ir Nesvyžiaus vienuolynus. vienuolis Hiacintas Milostnickis atiduotas karo lauko teismui. Vienuolius pakeitė kunigai pasauliečiai.

1870 m. grąžinta 35,9 dešimtinės žemės ir vienuolyno rūmai. 18711906 m. klebonavęs Leonas Klenauskas suremontavo bažnyčią, sutvarkė ūkinius pastatus, apmūrijo šventorių, įrengė Kryžiaus kelio stotis, įveisė vaismedžių sodą.1883 m. įsigyti nauji varpai ir visas vienuolyno stogas uždengtas malksnomis. 1894 m. visoje bažnyčioje įstatytos naujos durys.

Nuo XX a. pr. iki Antrojo pasaulinio karo ansamblis aktyviai tvarkomas. 1900 m. šventoriaus tvoroje pastatyta 14 naujų mūrinių Kryžiaus kelio stočių koplytėlių (išliko iki šių dienų). 1903–1935 m. bažnyčioje klebonavo Jonas Šileika ir Juozapas Laurenčikas. Jų metu atnaujinti visi altoriniai paveikslai, įsigytos trys istoristinio stiliaus medinės klausyklos, 1913 m. įkomponuoti nauji 12 registrų vargonai, perdažė bažnyčią, parūpino naujų liturginių rūbų. Per Pirmąjį pasaulinį karą, buvę varpai, vokiečių išvežti ir išlydyti, todėl 1929 m. užsakyti nauji varpai. Nulieti Vokietijoje „Bochum Verein“ liejykloje ir pavadinti Jono ir Dominyko vardais. Jono varpo tonas yra „fis“ ir su šerdimi sveria 912 kg., Dominyko tonas „a“, svoris 480 kg.

1948 m. vykdant bažnyčių nacionalizaciją surašytas Palėvenės bažnyčios daiktų sąrašas, kuriame užregistruoti 8 altoriai, sakykla, mūrinė ložė, vargonai ir 75 įvairūs daiktai (paveikslai, skulptūros, indai ir pan.) Okupacijos laikotarpiu buvo stengtasi puoselėti bažnyčią. 1955 m. kilo gaisras, sudegė bažnyčios stogas. Atstatė klebonas Pranciškus Masilionis (1902–1980).1948-1961 m. laikotarpiu padaryti nauji suolai ir klauptai, įsigyti Didžiosios savaitės kryžius, Marijos paveikslas ir kt.. Po karo Palėvenė garsėjo Šv. Domininko ir Šv. Jono atlaidais.

1988 m. minint Švč. Mergelės Marijos metus, kunigo Stasio Zubavičiaus iniciatyva bažnyčios šventoriuje pastatytas koplytstulpis. 1993 m. atidengta paminklinė lenta minint kraštiečio, žymaus architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus 250-asias gimimo metines, kuris Palėvenės bažnyčioje buvo pakrikštytas. 1992 m. Palėvenės dominikonų vienuolyno statinių ansamblis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 1488). [1]

1997 m. surinkus istorinę medžiagą, Paminklų restauravimo projektavimo instituto architektė Audronė Lainauskaitė parengė restauracijos projektą. 1999 m. nudažyti bažnyčios fasadai, stogas, įrengta cokolio hidroizoliacija su drenažu, įrengta sienų mūro džiovinimo ir oro vėdinimo sistema.

20052009 m. restauruotas didysis bažnyčios altorius., atkurti autentiški paauksuoti paviršiai. 20102012 m. restauruoti Didžiojo altoriaus šonuose esantys Šv. Dominyko ir Šv. Tomo Akviniečio altoriai. 2017 m. pradėti skulptūrinio dekoro, sakyklos, lubų, sienų ir sienos paveikslo „Šv. Florijonas“, fundatorių ložės tyrimai, konservavimo ir restauravimo darbai.

Palėvenės vienuolynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palėvenės vienuolyno ansamblis

Vienuolyno statybos etapai:

I etapas – 1690–1701 m. mūrinis pirmojo korpuso vienuolyno pastato statybos.

II etapas – 1704–1744 m. vienuolyno antrojo korpuso statybos, kuriame buvo įrengtas refektorius (valgomasis).

III etapas – 1778–1779 m.  jo metu išmūrytas trečiasis korpusas vedantis link bažnyčios, o pabaigtas įrengti 1787–1788 m., jame, kaip sausiausiame, įrengta biblioteka (970 tomų). Visuose trijuose korpuose buvo 38 kambariai.

Kas 50 metų – 1751 m., 1804 m. ir 1865 m. surašytas vienuolyno inventorius.

Vienuolynas pradėtas statyti XVII a. pabaigoje ir baigtas 1779 m. Be gyvenamųjų vienuolyno pastatų dar buvo pastatyta du svirnai, arklidės su vežimine, tvartas, šulinys.

1789 m. pastatytas svirnas su išlikusia įdomia autentiška medine konstrukcija. Šiauriniame gale buvo įrengtas malūnas. Centre yra dviejų aukštų įvažiavimo broma su vartais. Virš vežiminės – mansarda, kurioje džiovindavo vaistinius augalus. 1746 m. pastatytas medinis dengtas koridorius nuo vienuolyno iki zakristijos durų su keliais kambariais. Iki 1751 metų visose dviejų korpusų celėse jau buvo pastatytos krosnys. Iš viso tuo metu priskaičiuojama buvus 12 pastatų.

Netinkuota, autentiška vienuolyno sandėliavimo patalpa
Vienuolyno ansamblis

Pagal atliktus polichrominius tyrimus, nustatyta, kad XVIII a. celių ir koridorių sienos buvo ištapytos dominikonų šventųjų figūromis, siužetinėmis ir ornamentinėmis kompozicijomis. 1744 m. miestelyje pastatyta mūrinė smuklė su dviem arklidėmis, špitole, kurios priklausė vienuolynui. Koridoriuje įrengtas  altorėlis taip pat buvęs su ant sienos nutapytu puošniu ir didingu retabulu (dalinai išlikęs).

XIX a. pradžioje vienuolynui priklausė Karališkių palivarkas, Daunorių kaimas, Barzdžių palivarkas su kaimu – daugiau kaip 45 valakai žemės. Po 1831 m. sukilimo Palėvenę aplenkė vienuolynų naikinimo banga. Jis liko veikti ir buvo įtrauktas į valstybės šelpiamųjų sąrašą.

Vienuoliai įsteigė noviciatą ir mokyklą, sukaupė 970 tomų biblioteką, kurioje buvo ir lietuviškų knygų (seniausias leidinys atspausdintas 1552 m.). Dominikonas Domininkas Sutkevičius (1782–1849) apie 1835 m. parengė lietuvių-lenkų ir lietuvių-lotynų-lenkų kalbų žodynus. Rapolas Jasikevičius 18551859 m. Palėvenėje parašė pirmąjį lietuviškų pamokslų 4 tomų pamokslų rinkinį lietuvių kalba, kurį pripažino net rusų carinė valdžia. Vienuolyne dirbo poetas Kajetonas Aleknavičius (1804–1874) – elementoriaus ir dainų knygelės autorius, eiliuoto feljetono lietuvių literatūroje pradininkas.

Prioras Augustinas Hlaskis pirmas aprašė ir sutvarkė esamą biblioteką, kurioje 1742 m. buvo 180 knygų, suregistravo archyvą, surašė vienuolyno istoriją. 1818 m. bibliotekoje buvo 569 knygos, o uždarant vienuolyną 645 knygos, tarp kurių buvo XVI a. leidiniai: „Teologija“ išleista 1544 m. Venecijoje, Peloponeso karo istorija gauta 1543 m. iš Italijos, Jano Dlugošo Lenkijos istorija ir kita.

Vienuolyno arklidė su vežimine
Vienuolyno celė ir sieninė lipdyba

1858 m. birželio 6 d. Palėvenėje lankėsi vyskupas Motiejus Valančius, čia paskelbė Blaivybės sąjūdžio pradžią. Palėvenės vienuolyne vyskupas M. Valančius pirmą kartą pradėjo skelbti blaivybės idėjas ir vizitacijos metu buvo sukurta pirmoji Blaivybės brolija.

Palėvenės vienuolynas per 150 metų buvo Aukštaitijos dvasinis ir kultūros židinys. Nuo 1798 m. jame vykdavo filosofijos ir retorikos studijos, o po 1811 m. iš Vilniaus atkeltas teologijos kursas tikinčiajai jaunuomenei.

Už bendradarbiavimą su 1863 m. sukilėliais, Kauno gubernatorius įsakė Palėvenės vienuolyną uždaryti, o 20 vienuolių išskirstyti į Raseinių, Gardino, Nesvyžiaus ir Žemaičių Kalvarijos vienuolynus. 1865 m. vienuolynas buvo uždarytas ir vėliau labai sunyko. Vienuolis Hiacintas Milostnickis atiduotas karo lauko teismui, o bažnyčia palikta katalikams, prie jos palikus du vienuolius.

Vienuolyno svirnas
Vienuolyno svirno vidus po restauracijos

Pasaulietinio turinio knygos buvo perduotos Kauno gimnazijai, o dvasinio – paliktos vietoje likimo valiai. XX a. pradžioje iš Palėvenės apylinkių kilęs studentas Jurgis Elisonas surinko bibliotekoje dar likusias vertingesnes knygas ir jas perdavė Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai. Likusias knygas 1916 m. į Vokietiją išvežė vokiečiai. Tokiu būdu garsioji Palėvenės dominikonų biblioteka buvo galutinai likviduota.

Nebelikus vienuolių pradėjo nykti ir vienuolynas. Po Antrojo pasaulinio karo įsikūręs kolūkis labai suniokojo vienuolyną, celėse apsigyveno kolūkiečiai, kurie išgriovė autentiškas krosnis, išlupo parketo likučius, nudraskė lipdinius. Vienu metu vienuolynas buvo paverstas grūdų saugykla, vėliau kultūros namais, įkurta kino salė. 1955 m. kilęs gaisras stipriai sunaikino bažnyčią ir vienuolyno pastatus.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę suremontuotas vežiminės pastatas, metalinėmis konstrukcijomis sutvirtintas vienuolių gyvenamasis pastatas. Ansamblis patenka į 1992 m. įkurtą Lėvens kraštovaizdžio valstybinį draustinį. 1993 m. ir 1998 m. atlikti teritorijos archeologiniai tyrimai. 2000 m. paskelbtas kultūros paminklu.[1] Nuo 2001 m. ansamblyje rengiamas muzikos ir teatrų festivalis „Sielos ilgesys“. Įsikūrusi Palėvenės bendruomenė „Palėvenys“, rengia edukacines tautinio paveldo programas.

2018 m. užbaigta vienuolyno svirno restauracija. 2017 m. parengtas pagrindinio pastato tvarkybos, restauravimo projektas. Nuo 2018 m. prasidėjo restauracijos darbai.

Palėvenės vienuolyno priorai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal priimtus vienuolyno statutą konvento prioras (vyresnysis) buvo renkamas trejiems metams su galimybe perrinkti.

Palėvenės vienuolyno priorai[2]
Nr. Vardas Pavardė Nr. Vardas Pavardė Nr. Vardas Pavardė Nr. Vardas Pavarė
1. 1687 m. Tomas Bartošeiskis 12 1732 m. Norbertas Drazdavičius 23. 1772 m. Humbertas Mauritcas 34. 1814 m. Reginaldas Šaniauskis
2. 1696 m. Dominikas Lukoševičius 13. 1732 m. Jokimas Kolovinskis 24. 1775 m. Pranciškus Kochanskis 35. 1816 m. Petras Veikutavičius
3. 1698 m. Gundislavas Stoškevičius 14. 1736 m. Placidas Blaževičius 25. 1780 m. Aleksandras Daugėla 36. 1817 m. Reginaldas Šaniauskis
4 1701 m. Modestas Joteyko 15. 1739 m. Tomas Demontavičius 26.


1783 m. Julijonas Hiriseika 37. 1825 m. Augustinas Lapinskas
5. 1707 m. Gundislavas Stoškevičius 16. 1742 m. Augustinas Hlaskis 27. 1789 m. Mykolas Maizikauskas 38. 1828 m. Martynas Rokickis
6. 1710 m. Juozapas Simonavičius 17. 1751 m. Alanas Žaba 28. 1791 m. Koradinas Aginaviečius 39. 1831 m. Faustas Petravičius
7. 1712 m. Dominikas Podleckis 18. 1754 m. Augustinas Zarembskis 29. 1795 m. Klemensas Gorskis 40. 1834 m. Dominikas Bartaševičius
8. 1716 m. Kiprijonas Staševičius 19. 175? m. Benediktas Lišesnulevičius 30. 1798 m. Anufrijus Šaulauskas 41. 1837 m. Juozapas Sabas
9. 1719 m. Nikodemas Vaganauskis 20. 1764 m. Aleksandras Šistauskas 31. 1801 m. Jonas Paulavičius 42. 1848 m. Apolinaras Radišauskas
10. 1722 m. Gundislavas Stonkevičius 21. 1767 m. Sadokas Misevičius 32. 1809 m. Jurgis Pečiulevičius 43. 1862 m.? Senkevičius
11. 1725 m. Juozapas Skauranskis 22. 1770 m. Bronislovas Norgelavičius 33. 1811 m. Jokūbas Višovaitis

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.108742
  2. Lituana Militiae Angelico Praedicatiae per Magnum Ducatum Lituaniae, Samogitiae, Livoniae clangentia seu Provincia Lituaniae S. Angeli Custodis, Sacri Ords. Praedicator (rankraštis pradėtas prieš 1706 m.)

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]