Norbertas Vėlius

Norbertas Vėlius

Gimė	1938 m. sausio 1 d. Gulbės, Šilalės raj.
Mirė	1996 m. birželio 23 d. (58 metai) Vilnius
Tautybė	lietuvis

Veikla	lietuvių etnologas, tautosakininkas ir religijotyrininkas, profesorius
Sritis	baltų religija ir mitologija, lietuvių tautosaka
Organizacijos	VDU, Šiaulių universitetas

Išsilavinimas	profesorius
Alma mater	Vilniaus universitetas

Žymūs apdovanojimai
Mato Slančiausko premija Jono Basanavičiaus premija

Norbertas Vėlius (1938 m. sausio 1 d. Gulbėse, Šilalės raj. – 1996 m. birželio 23 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinės) – lietuvių etnografas ir religijotyrininkas, dirbo VDU. Vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristų ir baltų mitologų, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas. Vienas svarbiausių Lietuvos kultūrinio sąjūdžio veikėjų.

Istorija

1947–1954 m. mokėsi Laukuvos vidurinėje mokykloje. Ją baigęs pasiliko mokytojauti.

1957–1962 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo pirmo kurso (1957 m.) pradėjo rinkti tautosaką ir užrašė per 30 000 lietuvių tautosakos vienetų.

1962–1989 m. dirbo Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1984 m. paskirtas Tarybų Lietuvos enciklopedijos moksliniu konsultantu.

1989 m. apsigynė daktaro disertaciją „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“. Tais pačiais metais už mokslinį darbą apdovanotas Lietuvos valstybine premija, po metų – Mato Slančiausko premija už tautosakos rinkimą, o 1993 m. už kraštotyros ekspedicijas ir monografijas – Jono Basanavičiaus premija.

Nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis. Vytauto Didžiojo universitete Kaune nuo 1989 m. dirbo Antropologijos, o vėliau Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėju. Tais pačiais metais pakviestas į JAV susipažinti su ten esančiais lietuvių tautosakos rinkiniais ir dalyvauti Čikagos VI meno ir mokslo simpoziume, kur skaitė pranešimą „Lietuvių etninė kultūra Vytauto Didžiojo universitete“.

1992 m. suteiktas profesoriaus vardas.

Veikla

Daugelį metų N. Vėlius dėstė tautosakos kursą Šiaulių universitete, vadovavo studentų tautosakos praktikai, dėstė lietuvių etninės kultūros įvado ir mitologijos kursus Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, Muzikos ir Dailės akademijose.

Jis buvo Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos ir Lietuvos MA Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės tarybos narys, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų senatų narys, žurnalų Lituanistika, Mokslas ir Lietuva, Liaudies kultūra redakcijų kolegijų narys, Lietuvos mokslo tarybos Kvalifikacijos komisijos pirmininkas. Jo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvių etninės kultūros draugija ir Etninės kultūros globos taryba.

Ekspedicijos

N. Vėlius aktyviai dalyvavo Kraštotyros draugijos veikloje, organizavo ekspedicijas, rinko ir užrašinėjo tautosaką ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje – kaimuose kur gyveno lietuviai.

Iš surinktos medžiagos drauge su bendraautoriais parengė kraštotyros monografijas: Zervynos (1964), Ignalinos kraštas (1966), Dieveniškės (1969), Merkinė (1970), Dubingiai (1971), Kernavė (1972), Dubičiai (1989), Gervėčiai (1989), Lietuvininkų kraštas ir Lietuvininkų žodis (1995), Lydos krašto lietuviai (t. 1–2, 2002) ir kt.

Kiti kūriniai

Mitinės lietuvių sakmių būtybės (Vilnius, 1977).
Laumių dovanos: Lietuvių mitologinės sakmės (Vilnius, 1979). Išversta į rusų kalbą kaip Цветок папоротника: литовские мифологические сказания (1989), į anglų kalbą kaip Lithuanian mythological tales (1998).
Senovės baltų pasaulėžiūra (1983).
Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis (Vilnius, 1987).
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 4 tomai (Vilnius, 1996–2005).

Sudarė ir parengė daug knygų iš tautosakos ir mitologijos:

Lietuvių tautosaka (1967).
Senelių pasakos (1972).
Šiaurės Lietuvos pasakos (1974).
Laumių dovanos (1979).
Čiulba ulba sakalas (1985).
Sužeistas vėjas (1987).

Nuorodos

Dokumentinis filmas apie N. Vėlių Čia ir ten (rež. Gintaras Beresnevičius ir Algirdas Tarvydas): 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis