Naujasis egiptietiškas stilius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Juvelyrų Melchioro ir Johanno Friedricho Dinglingerių iš brangakmenių ir tauriųjų metalų apie 1729–1731 m. pagamintas Apio šventyklos altorius. Darbas buvo sukurtas Saksonijos-Lenkijos-Lietuvos valdovui Augustui Stipriajam, todėl šoniniuose ornamentuose pavaizduoti Lenkijos Erelis ir Lietuvos Vytis. Dabartiniu metu šis altorius saugomas Dresdeno pilies Žaliųjų skliautų (vok. Grünes Gewölbe) rinkinyje. [1][2]

Naujasis egiptietiškas stilius (pranc. Retour d’Egyp­te, angl. Egyptian Revival) − meno srovė, perimanti ar atkartojanti Senovės Egipto meno temas, formas ir siužetus. Pasireiškė nuo XVIII a. iki XX a. pradžios.

Bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios srovės kūriniai gana lengvai atpažįstami dėl naudojamų charakteringų mėlyno safyro ir geltono smėlio atspalvių, puošybos auksinių detalių, tamsaus medžio elementų.[3][4] Neretai vaizduojami sfinksai, liūtai ir grifonai, skarabėjai ir katės, lotoso žiedai ir vynuogės, mėgiami ornamentai.[5] Taip pat buvo atkartojamos piramidžių formos ar statomi Senovės Egiptui būdingi obeliskai, konstrukcijose mėgiamos vidinės kolonos ir arkos. Statinių apdailoje vyrauja šviesus marmuras,[6] jei naudojami audiniai − tai jie dažniausiai būna lininiai. Stiliaus kūrėjams būdingas konstruktyvizmo, statiškumo ir kanoniškumo pasireiškimas.

Ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujojo egiptietiško stiliaus užuomazgų reiktų ieškoti dar Senovės Romoje. Po Akcijaus mūšio Egiptas buvo prijungtas prie Romos imperijos ir tapo jos provincija. Į Imperijos teritoriją buvo atvežti daug karo trofėjų, tarp kurių buvo ir dailės kūrinių. Susiformavo tradicija iš šios provincijos gabenti ir puošti Imperijos miestus skulptūromis ir obeliskais (iki mūsų dienų Romoje išliko trylika tokių obeliskų; ant Kapitolijaus kalvos atsirado egiptietiškos kilmės juodo bazalto liūtai ir t. t.). Senasis Egipto menas, kad ir koks paslaptingas, egzotiškas, mistinis ir svetimas jiems bebuvo, romėnams padarė didžiulį įspūdį. Vienas charakteringiausių besiformuojančios egiptietiškos įtakos pavyzdžių: Cestijaus piramidė, pastatyta Romoje 1812 m. pr. m. e. Egiptomaniją demonstruoja ir Klaudijaus valdymo metu pasireiškęs Senovės Romos tapybos trečiasis stilius (it. Terzo stile), jo charakteringu pasireiškimu galėtų būti Misterijų vila (it. Villa dei Misteri) Pompėjoje ar kt. to laikotarpio dailės kūriniai.

Bičiūnuose (dab. Rapa Lenkijoje) XVIII a. pab.−XIX a. pr. iškilo piramides primenanti Farenheidų šeimos kapinių koplyčia.

Prasidėjus renesansui vėl buvo atsigręžta į antikinį paveldą, kartu prisimenant ir egiptietiško meno apraiškas romėnų kultūroje. Pvz.: apie 1532 m. italų tapytojas Džulio Klovio (it. Giorgio Giulio Clovio) (spėjama) egiptietiškus motyvus panaudojo iliustruodamas kardinolui Pompeo Kolonnai (it. Pompeo Colonna) skirtą „Kolonnos Mišiolą“. Vigi to laikotarpio dailininkai, savo kūriniuose dažnokai vaizduodami Egipto figūras ar hieroglifus,[7][8] darė tai daugiau emociškai, nes rašytinis egiptiečių palikimas iššifruotas dar nebuvo.

Egiptietiško stiliaus pietų servizas. Jį, primindamas Nemuno upėje pasiektą Tilžės taiką, Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas padovanojo Rusijos valdovui Aleksandrui I. Šiuo metu stalo indų rinkinio viena dalis saugoma Sankt Peterburgo Ermitaže, kita − Keramikos muziejuje Kuskove (prie Maskvos).

Stiliaus istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujasis egiptietiškas stilius susiformavo Prancūzijoje renesanso laikotarpiu kaip klasicizmo sudėtinė dalis, priešpastatydamas save baroko ir rokoko krytims. Pradžioje meno teoretikai nesutarė ką vadinti klasikine kultūra: tik Senovės Graikijos kultūrą ar romėnų ir graikų kultūras kartu, o gal dar ir Senovės Egipto kultūrą pridėti (pastaroji buvo pripažinta pamatu vėliau užgimusiems senovės romėnų ir graikų menams). Anas Klodas de Kelius (pranc. Anne Claude de Caylus) buvo pirmasis, kuris apčiuopė ir pagrindė Naujojo egiptietiško stiliaus teorinius pamatus,[9] o Džovanis Batista Piranezis (it. Giovanni Battista Piranesi) šiuo stiliumi pirmas ėmė ruošti stambius architektūrinius projektus.[10]

Apie 1780 m. šis stilius jau klestėjo Prancūzijoje, o per ją ir visoje Europoje, nes šiame žemyne tuo metu prancūzų kultūra buvo vyraujanti. Pradžioje juo mėgavosi kilmingieji, o vėliau Lui Mary d’Omon (pranc. Louis Marie Duc d’Aumont) privertė juo susidomėti ir dailiųjų amatų meistrams. Galiausiai net pati karalienė Marija Antuanetė ėmė skatinti naująją mados tendenciją: šiuo stiliumi įrenginėjo savo privačius apartamentus, o sfinksą pasirinko asmeniniu ikonografiniu simboliu.

Prancūzų enciklopedininkai egiptietiško meno apraiškas paskelbė absoliutizmo pasireiškimu ir vertino neigiamai. Vokiečių menotyrininkas Johanas Joakimas Vinkelmanas su bendraminčiais „aukštąjį“ senovės graikų meną skyrė nuo „barbariško“ egiptietiško.

Egiptietiški motyvai figūruoja architekto Mykolo Songailos suprojektuotame name Sankt Peterburge, Zacharjevskaja g−vė 23 (pastatytas 1911 m.).

Didžiojoje Britanijoje Naujasis egiptietiškas menas netapo madingu, o jeigu naujuose kūriniuose ir buvo prisimintas Egiptas, tai buvo daroma stengiantis nenukrypti nuo originalių vaizdų (pavyzdžiu galėtų būti Wedgwood & Co. Ltd. firmos keramika). Vokietiją šios tendencijos pasiekė gana vėlai, buvo įvardintos kaip iracionalios ir romantiškos, tad įsišaknijo, visų pirma, masonų[11] ir rozenkreicerių tarpe. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ideologai šį meną pripažino esantį pirmapradžiu ir artimu gamtai.

Naujasis egiptietiškas stilius dar vieną pakilimo bangą išgyveno po Napoleono Bonaparto žygio į Egiptą (1798−1801 m.). Prancūzijos valdovas jį laikė Imperijos sudėtine dalimi, kuri, kartu su karine ir kultūrine ekspansija, plito visoje Europoje. Tai jau nebebuvo vien kilmingųjų, o greičiau visų Imperijos piliečių menas. Dar vieną impulsą šio stiliaus vystymuisi davė Egipto hieroglifų iššifravimas. Tačiau senoji Egipto kultūra tebeliko egzotiška ir to laikotarpio menininkų tarpe dažnai pralaimėdavo graikų klasicizmui (išskyrus baldus ir vidaus apdailoje pamėgtus ornamentus ar puošimo detales).

Vėliau archeologinių kasinėjimų metu atidengtus objektus vis dažniau pritaikydavo naujuose projektuose. Taip atsitiko su 1860–1863 m. Bostone (Linkolnšyro grafystė Anglijoje) iškilusia su egptietiškais užrašais puošta masonų ložės būstine, kuri yra Denduro šventyklos replika. Neretai naujaegiptinis stilius buvo panaudojamas statant tokius „egzotiškus“ objektus kaip zoologijos sodus, o vėliau ir kino teatrus.

Paskutinį pakilimo blyksnį Naujasis egiptietiškas stilius išgyveno XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai buvo atidengtas faraono Tutanchamono kapas ir visuomenėje vėl šoktelėjo susidomėjimas senąja Egipto kultūra.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Sponsel Grünes Gewölbe Band 3/Tafel 59
  2. Johann Melchior Dinglinger // https://www.wissen-digital.de
  3. Египетский стиль в интерьере
  4. Египетский стиль в интерьере: наследие фараонов
  5. Египетский стиль
  6. Египетский стиль как одно из древнейших направлений искусства
  7. Ludwig Volkmann. Bilderschriften der Renaissance. Hieroglyphik und Emblematik in ihren Beziehungen und Fortentwicklungen – Leipzig, 1923 ND 1962
  8. Erik Iversen. The Myth of Egypt and its Hieroglyphs in European Tradition – Kopenhagen, 1961
  9. Anne-Claude-Philippe, Comte de Caylus. Recueil d’antiquités égyptiennes, étrusques, grecques et romaines 7 Bände. Paris 1752–1767; Syndram. Ägypten, S. 29–53
  10. Giovanni Battista Piranesi. Diverse manière d’adornare I cammini ad ogni altra parte degli edifizii, dessante dall’architectura egiziana, etrusca e grecacon un ragionammento apologetic in difensa dell’achitettura egiziana e toscana– Rom 1769; Syndram. Ägypten, S. 184–197; Curl, 160–164
  11. Jurgis Baltrušaitis. La Quête d’Isis. Essai sur la légende d’un mythe – Paris, 1967

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Friedrich Wilhelm Freiherr von Bissing. Der Anteil der ägyptischen Kunst am Kunstleben der Völker – München, 1912
  • James Stevens Curl. The Egyptian Revival. Ancient Egypt as the Inspiration for Design Motifs in the West – Abington: Routledge, 2005; ISBN 978-0-415-36119-4
  • Erich Hubala. Das alte Ägypten und die bildende Kunst im 19. Jahrhundert // Weltkulturen und moderne Kunst. Die Begegnung der europäischen Kunst und Musik im 19. Und 20. Jahrhundert mit Asien, Afrika,Ozeanien, Afro- und Indo-Amerika (Katalog zur Ausstellung veranstaltet vom Organisationskomitee für die Spiele der XX. Olympiade München 1972) – München: Bruckmann, 1972; S. 36–41; ISBN 3-7654-1464-6
  • Stefan Koppelkamm. Der imaginäre Orient. Exotische Bauten des achtzehnten und neunzehnten Jahrhunderts in Europa – Berlin: Wilhelm Ernst & Sohn, 1987
  • Charles Percier, Pierre-François-Léonard Fontaine. Recueil de Décorations intérieurs – Paris, 1801; 1812
  • Dirk Syndram. Ägypten – Faszination. Untersuchungen zum Ägyptenbild im europäischen Klassizismus bis 1800 (Europäische Hochschulschriften. Reihe 28: Kunstgeschichte 104) – Frankfurt am Main u. a.: Peter Lang, 1990
Commons-logo.svg

Vikiteka

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]