Egiptomanija

Cestijaus piramidė Romoje, apie 12 m.

Egiptomanija − susižavėjimas Senovės Egiptu, jo kultūra, istorija. Senovės Egipto įtakos kitoms kultūroms išraiška. Pasireiškia tiek mokslinėje, tiek populiariosios kultūros sferose. Egiptomanijoje galima išskirti kai kurių Sen. Egipto aspektų manijas: piramidžių maniją, Tutanchamono maniją, mumijų maniją.

Istorija

1 tūkstantmetyje pr. m. e. Egipte besilankiusiems keliautojams Senovės Egipto civilizacija jau atrodė labai sena. V a. pr. m. e. graikų istorikas Herodotas užrašė anksčiausią Senovės Egipto visuminės kultūros aprašymą. Keliautojai žavėjosi piramidėmis, šventyklomis, hieroglifais, daugybe dievų su gyvūnų galvomis. Egipto dievų kultai plito kituose kraštuose, ypač Izidės, kuriai pastatytos šventyklos graikų Pirėjaus uoste IV a. pr. m. e. ir romėnų Ostijos uoste III a. pr. m. e. Romėnai puošė savo vilų sienas scenomis, vaizduojančiomis Nilą, kūrė fantastiškus egiptiečių poilsio sodus su egiptietiškomis statulomis (tikromis ar jų imitacijomis). I a. pr. m. e. Fortūnos šventykloje Pranestėje (dabar Palestrina) mozaikinėse grindyse pavaizduoti egiptietiško stiliaus pastatai ir gyvūnai. Graikai senovės egiptiečiams priskirdavo mistiškai gilias matematikos, gydymo žinias. 30 m. pr. m. e. Egiptui tapus Romos provincija į Romą atgabenta daug Senovės Egipto objektų iš vėlyvojo laikotarpio, ypač obeliskų. Menininkai, kurių kai kurie tikriausiai atvyko iš Egipto, kūrė didelę paklausą turėjusius egiptietiškos stilistikos ar ją imituojančius kūrinius. Garsiausiu kūriniu iš I a. tapo inkrustuota lenta Mensa Isiaca, kurioje vaizduojamos egiptiečių dievybės su hieroglifų ženklais. Ši lenta buvo atrasta 1537 m. ir ilgą laiką buvo pavyzdžiu Vakarų Europos menininkams. Romos Isaeum Campense Izidės šventykla suteikė daug žinių apie egiptiečių įtakotą romėnų meną. Romoje pastatytos kelios piramidės, iš kurių išliko Cestijaus piramidė. Didžiausiu Sen. Egipto kultūros gerbėju Romos imperijoje, atrodo, buvo imperatorius Adrianas (valdė 117−138 m.), kurio favoritas Antinojus nuskendo Nilo upėje. Adriano viloje Tivolyje rasta sekcija Canopus su miniatiūriniu Nilu, grupe skulptūrų ir bent viena šventykla, skirta egiptiečių dievams. Šie radiniai kelis šimtmečius tarnavo europiečių menininkų supratimui apie tai, kaip vaizduoti senovės egiptiečius net iki XIX a., nors tuo metu jau buvo suprantamas skirtumas tarp išties egiptietiškų skulptūrų ir jų romėniškų versijų.

Kanopos pavidalo vaza (aut. Dž. Vedžvudas, apie 1780 m.)

Egipte paplitus krikščionybei 533 m. imperatorius Justinianas I uždraudė vietos kultus. Senovės egiptiečių religijos įtaka įžvelgiama krikščionių Madonos su kūdikiu vaizdinyje, kuris atliepia egiptiečių Izidės vaizdinį su Horu rankose. Kai kurie Izidės kulto bruožai atpažįstami Mergelės Marijos kulte. 641 m. Egiptą užkariavus arabams, jo kultūra buvo atkirsta nuo Europos ir susidomėjimas Egiptu atgijo tik renesanso laikais, XIII ir XIV a. radus egiptietiškų, romėniškų-egiptietiškų radinių bei XV a. radus ir publikavus senovės autorių tekstus, tarp jų − Herodoto. Vienais reikšmingiausių buvo grupė IV ar V a. datuojamų graikiškų tekstų, kuriuos, buvo spėjama, parašė Hermis Trismegistas. Juose bandoma išaiškinti hieroglifų simbolinė prasmė. Popiežių Pijaus II ir Siksto V iniciatyva Romoje pastatyti keli obeliskai. Egiptietiški elementai vaizduoti tapyboje, tai matyti iš Bordžijos apartamentų dekoro Vatikane (Aleksandras VI Bordžija (valdė 1492−1503 m.) savo giminę kildino iš Ozirio). XVI a. pb.−XVII a. pr. pasirodė veikalų, kuriuose išskirti egiptietiški statiniai Romoje. Senovės Egipto kultūriniame palikime ieškota išminties, magijos ir sugebėjimų žinių. Rozenkreicerių ir masonų draugijas iš dalies įkvėpė Senovės Egipto studijos. XVII a. Romoje dirbęs vienuolis Atanazijus Kircheris populiarino Egiptą savo publikacijomis, kuriomis siejo kultūrą su okultizmu, misticizmu. Jis pirmasis bandė tiksliai perrašyti hieroglifus ir sukaupė didžiulę egiptietiškų objektų kolekciją, kurią galima įvardinti pirmu egiptologijos muziejumi. Bernaras de Monfokonas parašė pirmą ne mistifikuotą egiptietiškų artefaktų studiją. 1730−1740 m. po Egiptą keliavo anglas Ričardas Pokokas ir danas Frederikas Nordenas, kurie publikavo kelionių įspūdžius Europoje. Egiptietiška estetika, daugiausiai iš radinių Romoje, paveikė XVIII a. Švietimą, klasicizmą. Anglijoje keramikas Dž. Vedžvudas kūrė egiptietiško stliaus indus, egiptietiški motyvai plito masonų ložių dekore. Džovanis Batista Piranezis 1769 m. sukūrė dizainus dviem sienoms „Anglų“ kavinei Romoje ir šis kambarys tapo pirmuoju egiptietišku kambariu Europoje. Pasirodė operų, kurių veiksmas vyksta Egipte.

Moderni egiptologijos, o kartu ir egiptomanijos, istorija prasidėjo 1798 m. su Napoleono armijos invazija į Egiptą. Kartu į Egiptą atvyko grupė prancūzų mokslininkų. 1809 m. pradėtas publikuoti jų paruoštas daugiatomis „Egipto aprašymas“. Šis, kiti veikalai ir 1822 m. Ž. F. Šampoljono iššifruoti egiptiečių hieroglifai nukėlė mistifikacijos šydą nuo Sen. Egipto kultūros. Į Europą atgabenti artefaktų ieškotojų (Džovanis Belconis, Bernardinas Drovetis, Henris Soltas) ir mokslinių ekspedicijų, pavyzdžiui, vadovaujamos K. R. Lepsijaus, surinkti objektai. 1824 m. įsteigtas pirmasis Egipto muziejus Turine. Egiptietiški papuošalai įtakojo XIX a. Europos juvelyriką. Pagal O. Marjeto istoriją 1871 m. pastatyta garsioji Dž. Verdžio opera „Aida“. Egiptietiški obeliskai pastatyti Niujorke (1869 m.) ir Londone (1878 m.). Paplito egiptizuotas baldų, interjero dizainas. Sevro manufaktūroje gamintas egiptietiškų motyvų porcelianas. Dekoratyviajame mene naudoti kartušų, skarabėjų, sfinksų, lotosų, obeliskų motyvai. XX a. pradžioje Senovės Egipto menu domėjosi avangardiniai dailininkai, Marta Grehem bandė atkurti egiptiečių šokį. Didžiausią išraišką egiptomanija pasiekė kino pramonėje su daugeliu filmų apie Kleopatrą ir mumijas (pvz., „Mumija“, „Mumijos sugrįžimas“). 1922 m. Tutanchamono kapo atradimas sukėlė didžiulę egiptomanijos bangą. Egiptiečių architektūros formų paprastumas ir aiškumas buvo vertinami moderniais. Senovės Egipto artefaktai: Tutanchamono kaukė ir Nefertitės biustas, tapo populiariosios kultūros elementais. Įvairios pseudomokslinės teorijos apie stebuklingas piramidžių savybes, piramidžių statybas, faraonų prakeikimus ir mumijų paslaptis plačiai paplito ir audrino publikos fantazijas. Egiptomanija nuslūgo po II pasaulinio karo ir vėl atgijo su 1978 m. Tutanchamono lobių pasauliniu parodų turu. Pati egiptomanija tapo susidomėjimo objektu, 1994 m. Prancūzijoje jai skirta paroda ir simpoziumas.

Senovės Egipto muzikos motyvai bandyti atkurti Karlo Sanderso, Filo Torntono, projekto „Nox Arcana“ ir kt. kūryboje.

Galerija

• 
  Egipto vartai, 1827−30 m., Carskoje Selo, Rusija
• 
  Egiptietiška šventykla Antverpeno zoologijos sode, 1855−56 m., Belgija
• 
  Elizabet Teilor 1963 m. filme „Kleopatra“
• 
  Luksoro viešbutis, 1993 m., Las Vegasas, JAV

Šaltiniai

• The Oxford Encyclopedia of Ancient Egypt. Tomas I. Red. Donald B. Redford. Oxford University Press, − 2001, p. 458−465
• Encyclopaedia Britannica.

Papildomam skaitymui

• Bob Brier. Egyptomania: Our Three Thousand Year Obsession with the Land of the Pharaohs. St. Martin’s Press, 2013
• Ronald H. Fritze. Egyptomania: A History of Fascination, Obsession and Fantasy. Reaktion Books, 2016