Naminė pelė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mus musculus
Naminė pelė (Mus musculus)
Naminė pelė (Mus musculus)
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Antklasis: Amniotai
(Wikispecies-logo.svg Amniota)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Graužikai
(Wikispecies-logo.svg Rodentia)
Šeima: Peliniai
(Wikispecies-logo.svg Muridae)
Gentis: Naminės pelės
(Wikispecies-logo.svg Mus)
Rūšis: Naminė pelė
(Wikispecies-logo.svg Mus musculus)
Binomas
Mus musculus
Linnaeus, 1758

Naminė pelė (Mus musculus) – pelinių (Muridae) šeimos graužikas. Dėl savo gebėjimo sugyventi su žmonėmis ypač paplitęs visame pasaulyje ir yra viena iš gausiausių žinduolių.

Kūnas 7-10 cm ilgio, svoris 14-30 g.[1] Kailiukas pilkšvas, švelnus. Snukutis smailus. Užlenktos į priekį ausys siekia akis. Uodega beveik tokio pat ilgio kaip kūnas.

Žiemą gyvena trobesiuose ar pramoninėse patalpose bei sandėliuose, vasarą aptinkama laukuose net už 3-5 km nuo gyvenviečių. Trobesiuose minta žmogaus maisto produktais, gamtoje – grūdais, sėklomis.[2] Apgraužia baldus, drabužius, elektros instaliaciją (laidus), knygas (į kurias pelės galanda dantis). Įkyrus ir ligas platinantis įnamis[3], todėl naikinamas nuodais ar gaudomas spąstais (pelėkautais). Pripažįstamas kaip vienas problematiškiausių ir ekonomiškai reikšmingiausių kenkėjų Jungtinėse Valstijose.[4] Labiausiai paplitęs graužikas Lietuvoje.[5] Teigiama, kad būtent kova su pelėmis tapo pagrindine kačių domestifikavimo priežastimi.

Laikomas kaip naminis gyvūnėlis.

Labai judrūs, vikrūs žvėreliai; puikiai bėgioja (greitis iki 12-13 km/h), landžioja, šokinėja, kopia ir neblogai plaukioja. Labai gerai orientuojasi labirintuose.[6] Ypač vislūs. Esant palankioms sąlygoms (pvz. šildomose patalpose) dauginasi visus metus.

Gerai išplėtoti jutimo organai: labai aštri klausa, puiki uoslė. Kiek silpnesnis regėjimas, tačiau puikus periferinis matymas, todėl puikiai pažįsta judesius.[7]

Šlapimas ypač koncentruotas; būtent dėl jo patalpose, kur yra pelių, atsiranda specifinis „pelių“ kvapas.

Populiariausias laboratorinis gyvūnas, išvesta šimtai laboratorinių pelių linijų. Kaip laboratorinių gyvūnų patrauklumą lemia patogus dydis, nesudėtinga priežiūra, vislumas ir sąlyginai panaši į žmogaus biologija.


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]