Mezoamerikos mitologija

Mezoamerikos tautų mitologija – mitinė pasaulėvoka, susiklosčiusi tarp Mezoamerikos tautų. Iki ispanų užkariavimo XVI a., Mezoamerikoje gyveno įvairių kalbinių grupių indėnų tautos. Actekai, toltekai, sapotekai, mištekai, taraskanai, majai ir kiti Mezoamerikos indėnai nuo pirmųjų mūsų eros amžių sudarė ankstyvąsias valstybes, tuo tarpu į šiaurę ir pietus nuo Mezoamerikos gyvenusioms tautoms buvo būdingas žemesnis socioekonominis išsivystymas. Nepaisant to, kad Mezoamerikos indėnai priklausė skirtingoms kalbinėms grupėms, patyrė skirtingą istoriją, jų mitologija iš esmės buvo bendra, nors ir patyrė laipsniškus pokyčius.

Apie ankstyvąją Mezoamerikos mitologiją daugiausia sprendžiama iš archeologinėse vietose rastų paveikslų, raižinių, vėliau vietinių tautų pasakose, mituose išlikusių siužetų. Rašytiniai šaltiniai apie Mezoamerikos mitologiją atsirado ispanams užkariaujant Meksiką ir tuoj po užkariavimo – tai F. Burgoa, Ch. de Kordobos piktografiniai rankraščiai (kodeksai), Bernardino de Saaguno „Naujosios Ispanijos bendroji istorija“, Toribijo Motolinijos „Atsiminimai“, indėnų istoriko F. de Ištlilšočilio „Čičimekų istorija“, nežinomo autoriaus „Meksikos istorija“ (pranc. vertimas A. Tevės).

Po ispanų užkariavimo paplitus krikščionybei Mezoamerikos mitologija susiliejo su katalikų šventųjų kultu. Pvz., Čiapase paplitęs pasakojimas apie blogąjį Kristų perėmė mito apie žemės drebėjimo dievą bruožus, Gerere mitas apie mažąjį Kristų perimtas iš Kecalkoatlio. Mitologiniai siužetai atsispindi Mezoamerikos tautų liaudies papročiuose, tautosakoje, šokiuose, vaidinimuose. Mitologinius siužetus perėmė ir šiuolaikiniai rašytojai, dailininkai (Migelis Asturijasas, Diego Rivera, Davidas Sikeirosas ir kt.)

Ankstyvoji mitologija

Tikėtina, kad jau pirmieji vėlyvojo paleolito Mezoamerikos gyventojai sukūrė mitus apie ugnies kilmę, žmonių ir gyvūnų atsiradimą, moters ir lokio sugyvenimą ir kt. Vėliau, vystantis rankiojimo praktikoms, atsiradę mitai apie maisto ir drėgmės sergėtoją kaimaną, apie palankiąsias augmenijos dvasias, apie visatos sanklodą. Apie V tūkstm. pr. m. e., pradėjus įsisavinti kukurūzų auginimą, atsirado raižiniai, statulėlės su aukščiausios dievybės („deivės su kasa“) paveikslu – jame susilieja ankstesni dvasių globėjų paveikslai. Ši deivė sykiu įkūnija dangų ir žemę, gyvenimą ir mirtį, dalis jos paveikslų vaizduoja jos dvi galvas, iš jos krūtų milžta „dangiškasis pienas“, ji visos drėgmės valdovė, nuo jos priklauso augalijos ir gyvūnijos pasaulio klestėjimas.

Vėlesnėse mitologinėse sistemose ši dievybė suyra į būrį dievybių, susijusių su drėgme, mėnuliu, vaikų gimimu, mirtimi, kukurūzais, kakava, agavomis ir kt. Deivė vaizduota kaip mergaitė keturiomis kasomis, moteris su išryškintais lyties organais, arba senolė su atsikišusia krūtimi. Šie trys moters amžiaus tarpsniai (jaunystė, branda, senatvė) atitinka pavasarinį žydėjimą, vasaros derlumą ir rudens–žiemos nyką. Rasta deivės skulptūrėlė su trilypiu liemenimi. Žinomi ir zoomorfiniai deivės atvaizdai – antis, voras, rupūžė ir kt. Jos vaiku laikomas išpuoselėtas jaunuolis, be aiškių lyties požymių („storasis dievas“) – jis stoja kaip tarpininkas tarp motinos ir žmonių pasaulio, teikia jos gerybes. Tikėtina, kad jo vaizdiniai – kukurūzai ir saulė. Vėliau jis suskyla į tris dievus, kurie atsakingi už kukurūzus, saulę ir pavasarinę žalumą (plg. actekų Šipė Totekas). To laikotarpio dievų panteonui priskiriamas ir barzdoto pagyvenusio vyro paveikslą turįs dievas – greičiausiai „storojo dievo“ tėvas, nors jo ryšys su „deive su kasomis“ to laikotarpio mitologinėje pasaulėžiūroje neaiškus (jo vėlyvesnis atitikmuo, matyt, actekų Šiutekutlis).

Olmekų mitologija

Olmekų stela (La Venta), vaizduojanti plunksnuotąją gyvatę

XV–IV a. pr. m. e. rytų Mezoamerikoje išliko pirmoji civilizacija – olmekai. Jie perėmė ir naujai interpretavo Mezoamerikos mitologinę sistemą ir didžiąja dalimi nulėmė vėlesnių šio krašto kultūrų pasaulėvaizdį. Būtent su olmekais prasideda vėliau visoje Centrinėje Amerikoje ypač paplitęs jaguaro kultas – visos pagrindinės olmekų dievybės turėjo jaguarišką išvaizdą. Šio laikotarpio mitologijai būdingas dievybių atvaizdų pastovumas, jų paskirčių nusistovėjimas, dievų išvaizdos ir jų atributų kanonizavimas. Olmekų mitologijoje „deivė su kasomis“ nublanksta, nors kai kuriuose mituose išlaiko savo pirminę viešpataujančią padėtį. Čalkancingo vietovės uolų įrantose ji vaizduojama sėdinti oloje (pasak mitų, iš olų atsiradusios indėnų tautos) su dvigalviu driežu (teriomorfiniu dvyniu) ir valdanti visatą. Tačiau dažniau ji įsivaizduota kaip žemės ir drėgmės deivė arba mėnulio deivė, žvėrių ir požemių dievo, turinčio tapyro arba jaguaro išvaizdą, žmona. Nuo šio dievo deivė susilaukusi dviejų brolių–dvynių, vaizduojamų kaip jaunuoliai pusiau žmonės, pusiau jaguarai. Vienas jų susijęs su vandeniu (jam verkiant kyląs [[lietus]), kitas susijęs su kukurūzais („storojo dievo“ persipavidalinimas). Dažniausiai miškų, žvėrių, drėgmės dievai šioje mitologinėje sistemoje vaizduoti vyrais; pasak vieno mito, olmekų protėvis taip pat buvo dievas (vyras).

Vienas ašinių olmekų mitologijos pasakojimų – kukurūzų įsisavinimas. Daugelyje mitų dievas geradarys (plg. actekų Kecalkoatlis) iš kalnų (kur jie paslėpti) atgabena kukurūzo grūdų: jis ant rankų iš žemės įsčių atneša kūdikį žmonėms – simboliškai įsivaizduojamą kukurūzu. Svarbą įgija mitinis motyvas apie senojo dievo ir kukurūzų dievo priešpriešą. Olmekai įveda ryšį tarp kalendoriaus ir mitologijos – vėliau Mezoamerikoje ši mitologinė–kalendorinė simbolika ypač plačiai paplinta (dievai įvardijami pagal jų gimimo dieną, atsiranda pasakojimai apie visatos raidos ciklus ir kt.). Su šiuo dalyku susijusi Las Limase rasta skulptūra, vaizduojanti dievą su vaiku rankose, o ant dievo pečių ir rankų išraižytos dar 4 dievų galvos – ateinančių epochų simboliai ir globėjai.

Klasikiniu laikotarpiu (I tūkstm. pr. m. e. pab. – IX a.) kuriantis ankstyvosioms miestų valstybėms kinta ir mitologija – didėja dievų skaičius, atsiranda ryšys tarp dievų ir valdovų, nes pastarieji laikomi dievų įsikūnijimais žemėje. Greičiausiai su žynių pagalba kuriasi nauji mitologiniai ciklai apie miestų įkūrėjus, karališkąsias dinastijas. Į mitologinius siužetus įsipina kalendorinė ir eschatologinė mistika. Greta pagrindinių dievų bruožų kanonizacijos atsiranda ir nauji, mišrūs paveikslai – paukštis–jaguaras–gyvatė, simboliškai susietas su Aušrine žvaigžde, atsiranda mirties dievybės, matyt, susijusios su pomirtinio pasaulio mitologijos raida. Tiesa, skirtingose Mezoamerikos vietose mitologinės sistemos gilinimas vyko skirtingai – pvz., vakarinėje dalyje jis mažai tepasireiškė.

Sapotekų mitologija

Sapotekų laidojimo urna, vaizduojanti jaguarą(?)

Apie sapotekų, nuo II a. pr. m. e. gyvenusių Oachakoje (centras – Monte Albanas), mitologija žinoma nedaug. Kadangi nuo X a. sapotekai pateko mišekų įtakon, o vėliau actekų, sunku išskirti, kurie bruožai buvo būdingi sapotekų mitologijai, o kurie perimti vėliau. Pasak mitų, visiems pasaulio tvariniams pradžią davė dieviškoji pora Kosaana ir Uičaana. Šie sapotekų protėviai radęsi iš uolų, medžių ir jaguarų. Į pasaulį jiedu atkeliavę iš olų, į kurias po mirties grįžta visa, kas gyva. Pasaulis sapotekų raikytas į tris dalis – dangų, žemę ir požemį (mirusiųjų pasaulį). Sapotekai gerbę lietaus ir griaustinio dievą Pitao Kosichą, kuriam aukotos žmonių aukos, su juo glaudžiai susijusį jaguarišką kukurūzų dievą Pitao Kosobį, žemės drebėjimų, olų dievą Pitao Šoo. Pasak F. Burgoa, sapotekai Pitao Šoo įsivaizdavę kaip atlantą, laikantį ant savo pečių žemę – jei jis pajuda tai dreba žemė. Matyt vėliau sapotekų mitologijoje atsirado sapnų dievas Pitao Šikala naminių paukščių globėjas Kokilao, pasigerėjimo, malonių dievas Pišeė, nesėkmių, vargų dievas Pitao Sichas, pranašysčių dievas Pitao Pichis. Pasak F. Burgoa, pas sapotekus buvęs sauliškos dievybės, erelio pavidalu nusileidusios žemėn, kultas. Kai vykdavęs saulės užtemimas, sapotekai, norėdami išvengti katastrofos, aukodavę neūžaugas, kurie laikyti saulės vaikais.

Nahua tautų mitologija

I tūkstm. m. e. pr. iš šiaurę į Mezoamerikos atsikraustė nahua tautos. Jų ankstyvajai mitologijai būdingas sudievintų protėvių garbinimas, didelę reikšmę turėjo medžioklės dievybės, tampriai susijusios su dangiškųjų šviesulių garbinimu. Nahua visatą dalino į 13 dangų ir 9 požeminius pasaulius. Dangūs skirstyti tokiu būdu: 1-asis – mėnulio dangus, 2-asis – žvaigždžių, 3-asis – saulės, 4-asis – Aušrinės, 5-asis – kometų, 6-asis – juodasis arba žaliasis nakties dangus, 7-asis – žydrasis dienos dangus, 8-asis – audros dangus, 9-asis – baltas dangus, 10-asis – geltonas dangus, 11-asis – raudonas dangus, 12-asis ir 13-asis dangūs – Omejokanas – dievybės Ometeotlio buveinė. Visatos istoriją nahua tautos įsivaizdavo ciklišką – kiekvieną visatos ciklą valdžiusi skirtinga dievybė, o ciklo pabaigą žymėdavusi pasaulinė pražūtis – gaisras, potvynis, žemės drebėjimas ir kt.

VII a. Mezoamerikon atkeliavo toltekai. Pasak XVI a. nežinomo autoriaus ispaniškos kronikos („Meksikiečių istorija paveikslėliais“), aukščiausiasis jų dievas buvęs Tonakatekutlis. Jis kartu su žmona Tonakasiuatle susilaukęs 4 sūnų: raudonojo Teskatlipokos, juodojo Teskatlipokos, Kecalkoatlio ir Uicilopočtlio; jie atitinkamai susieti su 4 pasaulio šalimis – rytais, šiaure, vakarais ir pietumis. Pasak mitų, Kecalkoatlis ir Teskatlipoka iš dangaus atnešę žemės deivę Tlaltekuitlę, kurios visas kūnas buvęs pilnas galvų su burnomis, kuriomis ji visą laiką kandžiojosi kaip laukinis žvėris, o iki jie nusileidę, jau atsiradęs vanduo, kurį nežinia kas sukūręs (Tevės „Meksikos istorija“). Iš deivės kūno sukūrė žemę, iš jos plaukų – medžius, gėles ir žoles, iš akių – šulinius, versmes, urvus, iš burnos – upes ir olas, iš nosies – kalnų slėnius, iš pečių – kalnus. Prabėgus 600 metų nuo pasaulio sutvėrimo, sukurta ugnis ir pusė saulės, tada dievų nurodymu Kecalkoatlis ir Uicilopočtlis sukūrę žmonių porą ir prisakę vyrui arti, o moteriai – verpti ir austi. Tada jiedu sukūrė dienas ir išdalino jas mėnesiais. O kai dievai pamatė, kad pusės saulės neužtenka žemei apšviesti, tai Teskatlipoka pats tapo saule, kuri ir buvo pirmosios epochos saulė. Tada dievai sukūrė milžinus – labai didelius ir galingus žmones.

Actekų mitologija

B. de Saaguno kodeksas. Actekų dievai

Actekai į Meksiko slėnį atsikraustė iš šiaurės XIII a. Jie įsisavino savo pirmtakų toltekų mitologiją, taip pat perėmė daugelio aplinkinių tautų (sapotekų, majų, mištekų, taraskanų) mitologijos bruožų. Į actekų dievų panteoną pateko nemažai užkariautų ir kaimyninių tautų dievybių. Sudėtingą dievybių unifikaciją ir šakojimąsi nutraukė ispanų užkariavimas.

Actekų mitologijai būdingas dviejų pradų (šviesos ir tamsos, saulės ir drėgmės, gyvenimo ir mirties, ir t. t.) kovos motyvas, visatos vystymasis nustatytais ciklais, žmogaus priklausomybė nuo dievų valios ir gamtos jėgų, būtinybė maitinti dievus žmonių krauju (kai kuriuos – kasdien). Tikėta, kad be kraujo dievai mirsią, o tai reikštų pražūtį. Actekų mitologijoje retai nurodoma dievų tarpusavio giminystė. Kitas būdingas bruožas – dievų vienio ir daugio suderinamumas: pvz., yra lietaus dievas Tlalokas podraug yra ir daug tlalokų, gyvenančių kalnų viršūnėse, arba yra baltasis Teskatlipoka (tuo pačiu – Kecalkoatlis) ir raudonasis Teskatlipoka (tuo pačiu – Šipė Totekas).

Pasak actekų mitų pasaulį sukūrė Teskatlipoka ir Kecalkoatlis; nuo tada praėjo 4 visatos raidos ratai. Pirmojo rato („jaguarų ketvertas“) aukščiausias dievas buvo saulė Teskatlipoka; jo metu jaguarai išnaikino žemėje gyvenusius milžinus. Antrojo rato („vėjų ketvertas“) metu viršiausiuoju dievu tapo Kecalkoatlis; era baigėsi uraganu ir žmonių virtimu beždžionėmis. Trečiąja saule tapo Tlalokas, o jo ratas vadintas „liūčių ketvertas“; jo era baigėsi pasauliniu gaisru. Ketvirtojo rato („vandenų ketvertas“) saule tapo vandenų deivė Čalčiutlikuė – ši era baigėsi pasauliniu tvanu, per kurį žmonės virto žuvimis. Dabartinis, penktasis ratas („žemės drebėjimų ketvertas“) yra valdomas dievo Tonatijaus ir turi baigtis didelėmis nelaimėmis. Kas 52, tikėta, žemė patenka į didelį sunaikinimo pavojų, todėl tokio laikotarpio pabaigoje būtina atlikti tam tikras apeigas.

Actekai žemę dalino į 4 horizontalias kryptis ir vidurį. Tą vidurį valdęs ugnies dievas Šiutekutlis. Rytai laikyti pilnatvės šalimi, valdoma liūčių dievo Tlaloko ir žvaigždžių ganytojo Miškoatlio. Pietūs priskirti Šipei Totekui ir Makuilšočitliui bei laikyti blogio šalimi. Vakarai laikyti palaimia, Vakarės (Veneros – Kecalkoatlio atvaizdo) puse. Šiaurė laikyta mirties dievo Miktlantekutlio buveine. Dangų, kaip ir kiti nahua indėnai, actekai dalino į 13 sluoksnių, o pragarą (Miktlaną) į 9.

Ispanų užkariavimo metu actekų panteoną sudarė didelė dievybių gausa – jas galima sujungti į keletą kuopų. Pirmajai priklausytų seniausi, už vaisingumą, gaivalus atsakingi dievai – Tlalokas, Tlasolteotlis, Čikomekoatlis, Koatlikuė ir kt.; antrajai kuopai – trys viršiausieji dievai – Uicipočtlis, Teskatlipoka ir Kecalkoatlis; trečiajai – dangaus šviesulių dievybės – Tonatijus, Mectlis, Miškoatlis (mėnulio), Tlauiskalpantekutlis (Aušrinės), Sencon Mimiškoa (šiaurinių žvaigždžių) ir kt.; ketvirtajai – dievai–sutverėjai, pagal to meto religinę sistemą valdę visus dievus – Tlokė Nauakė, Ometekutlis, Tonakateutlis su Tonakasiuatle. Dauguma actekų dievų vaizduoti žmogiškai, tik kai kurie turėjo gyvatės ar driežo pavidalą. Actekų dievybėms statytos šventyklos, kuriose stovėdavo dievų skulptūros, jiems būdavo giedamos giesmės. Mitologiniai siužetai būdingi actekų kronikoms.

Majų mitologija

Drezdeno kodekso puslapis, vaizduojantis majų mito siužetą

Majai kaip ir nahua tautos visatą dalino į 13 dangų ir 9 požemius. Indėnų šaltiniuose dažnai minimas dievų būrys Ošlahun Ti Ku – dangaus valdovai. Šie dievai (ne visų vardai žinomi) globojo kiekvieną iš 13 savaitės dienų ir kovojo su kitu dievų būriu – požemio dievai Bolon Ti Ku. Dažnai šie būriai laikyti vieniu. Majai įsivaizdavo, kad pasaulio viduryje stovi pasaulio medis, praveriantis visus dangaus sluoksnius, o jo kampuose yra keturi pasaulio šalių dangūs (raudonas rytų, baltas šiaurės, juodas vakarų ir geltonas pietų). Su šiomis keturiomis šalimis gretinti liūčių dievai čakai, vėjų dievai pavahtunai ir dangaus laikytojai bakabai; jie įsivaizduoti ant pasaulio medžio ir sieti su atitinkamomis pasaulio šalių spalvomis. Kiekviena šių dievų trejybė valdė atskirus metus.

Majai garbino jaunąjį kukurūzų dievą, vaizduotą su galvos apdangalu, primenančiu kukurūzo burbuolę. Bedantis raukšlėtas senis Icamna laikytas pasaulio sutverėju, žynių pradininku, rašto kūrėju. Ugnies dievas vaizduotas kaip senis su didele, liepsnas primenančia nosimi (klasikiniu laikotarpiu randama ir labiau žmogiškų jo paveikslų). Majų mitologijoje taip pat veikė slėnių, medžioklės, elnių, mirties dievai, dievai–jaguarai ir kt. Ryškiai atvaizduotas dievas–nešėjas: juodu kūnu ir veidu, savotiška akimi, nukarusia nosimi, atvipusia apatine lūpa, o ant kaktos – krovinių nešyklė. Svarbiausia iš moteriškų dievybių – „raudonoji deivė“, vaizduota plėšrūno kojomis, su gyvate ant galvos. Kita deivė, Iščela buvo susijusi su mėnuliu, gimdymu, audimu ir gydymu. Dievai–jaguarai, perimti iš olmekų, buvo susiję su medžiokle, požemiais, mirtimi, karyba. Juodasis ir raudonasis jaguarai sieti su pasaulio pusėmis ir liūtimis. Manoma, kad klasikiniu laikotarpiu jaguarai laikyti bent keleto miestų–valstybių karališkųjų dinastijų protėviais ir globėjais.

Pats sudėtingiausias majų mitologijos vaizdinys – dievas Kukulkanas. Jis, kaip Kecalkoatlis, vėlyvųjų majų laikytas vėjų, Aušrinės dievu. Greta pagrindinių dievybių garbinta daug vietinių dievų ir dvasių, sudievintų protėvių, didvyrių.

Baigiantis Mezoamerikos klasikiniam laikotarpiui išsivystė įsivaizdavimas, kad dievų gyvastį reikia nuolat palaikyti maitinant žmonių krauju. Ypač tai buvo susiję su sauliškuoju dievu – jis maitintas, kad kasdien galėtų įveikti savo dangiškąjį kelią.

Apie kalnų majų mitologiją žinoma iš kičių epo „Popol Vuh“ ir Bartolomė de las Kaso pasakojimų. Pasak vieno kalnų majų mito, pasaulio sutverėjais buvo dievų pora „sutverėja“ ir „sutverėjas“, „gimdytoja, didžioji motė“ ir „sūnų pragimpatis, didysis tėvas“, „užkariautoja, galiūnė“ ir „angys žaliaplunksnis“; „Popol Vuh“ jiedu vadinami Tepeu ir Kukumacu, greta jų pasaulėkūron stoja ir audros dievas Hurakanas. Jie sutvėrė žemę, kalnus, slėnius, augmeniją ir gyvūniją, bandė nulipdyti žmones iš molio, tačiau jų tvariniai nepavyko – negalėjo judėti, todėl dievai juos sunaikino. Antrąsyk jie tvėrė žmones iš medienos, bet jie buvo nepamaldūs ir nepaklusnūs, todėl dievai paleido tvaną – išgyvenusieji virto beždžionėmis. Tada dievai sutvėrė keturis vyrus iš kukurūzo, bet jie buvo pernelyg protingi ir nuovokūs, todėl Hurakanas į jų akis pripūtė miglos, ir tada jiems daugelis dalykų tapo neaiškūs. Miegodami dievai sukūrė ir keturias moteris, kurios tapo pirmųjų vyrų žmonomis; šios keturios poros tapo kičių ir kitų tautų protėviais.

Kičiai žino daug mitų apie dieviškųjų dvynių porą Hunahpu ir Šbalankę. Jiedu stoję į kovą prieš dvylika požemių karalystės Šibalbos valdovų, iš kurių svarbiausi – Hunkamė ir Vukubkamė.

Literatūra

• Кинжалов P. В., „Мифологические системы Месоамерики“, в кн.: Краткое содержание докладов годичной научной сессии Института этнографии АН СССР, 1969, Л., 1970, с 83 – 85;
• Кинжалов P. В., Культура древних майя, Л., 1971, гл 7;
• Кинжалов P. В., Опыт реконструкции мифологической системы ольмеков, M., 1973 (IX Международный конгресс антропологических и этнографических наук);
• Кинжалов P. В., Новая интерпретация раздела „Кодекса Борджа“, в кн.: Краткое содержание докладов годичной научной сессии Института этнографии АН СССР. 1974–1976, Л., 1977, с. 130 – 31,
• Кнорозов Ю. В., Пантеон древних майя, M., 1964 (VII Международный конгресс антропологических и этнографических наук, в. 8);
• Кнорозов Ю. В., Иероглифические рукописи майя, Л., 1975;
• Кнорозов Ю. В., „Религиозные представления ин дейцев майя по данным Лас-Касаса и других источников“, в кн.: Бартоломе де Лас-Касас, M., 1966;
• Баглай В. Е., Природа, боги и человек в древнемексиканской мифологии, „Латинская Америка“, 1977, No 4;
• Landa D. de, Сообщение о делах в Юкатане, пер. со староисп., M. – Л., 1955;
• Leon-Portilla M., Философия нагуа, пер. с исп., М., 1961;
• „Popol Vuh“, пер. с киче, M. – Л., 1959;
• Andеrs F., Das Pantheon der Maya, Graz, 1963;
• Сasо A., El pueblo del sol, 2 ed., Мeх., 1962;
• The Iconography of Middle American sculpture, N. Y., 1973;
• Niсholson J., Mexican and Central American mythology, L. – N. Y., 1967;
• Ancient Oaxaca, ed. by J. Paddock, Stanford, 1966;
• Robelо С. А., Diccionario de mitologia nahoa, Мех., 1951;
• Seler Ed., Gesammelte Abhandlungen zur Amerikanischen Sprach und Altertumskunde, Bd 1 – 5, Graz, 1960;
• Spranz B., Göttergestalten in den mexikanischen Bilderhandschriften der Codex Borgia-Gruppe, Wiesbaden, 1964.

Šaltiniai

Мифы народов мира. Индейцев Центральной Америки мифология , P. В. Кинжалов – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.