Meironys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Meironys
Meironys-kryzius-2010.jpg
1929 m. Šv. Kazimiero draugijos kryžius Meironyse
Meironys
Meironys
Koordinatės 55°20′17″š. pl. 26°04′41″r. ilg. / 55.338°š. pl. 26.078°r. ilg. / 55.338; 26.078 (Meironys)Koordinatės: 55°20′17″š. pl. 26°04′41″r. ilg. / 55.338°š. pl. 26.078°r. ilg. / 55.338; 26.078 (Meironys)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Ignalinos rajono savivaldybės vėliava Ignalinos rajono savivaldybė
Seniūnija Ignalinos seniūnija
Gyventojų (2021) 23
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Méironys
Kilmininkas: Méironų
Naudininkas: Méironims
Galininkas: Méironis
Įnagininkas: Méironimis
Vietininkas: Méironyse
Aukstaitijos nacionalinis parkas.png

Meironys – gatvinis kaimas Ignalinos rajono savivaldybės pietvakariuose, 2 km į šiaurės vakarus nuo Palūšės, Aukštaitijos nac. parke. Kaimas yra tarpuežeryje: šiauriniame kaimo pakraštyje telkšo Dringykščio ežeras, pietiniame – Lūšių, vakariniame – Asalnų. Meironis supa Palūšės ir Linkmenų miškai. Į rytus nuo kaimo yra Ekologinio švietimo centras, į vakarus – poilsiavietė prie Lūšių ir Asalnų protaikos.

Jau apie 100 metų kaime gyva tradicija: kasmet per Sekmines gėlių vainikais papuoštos karvės plukdomos į Asalnų ežero pusiasalį, vadinamą Pabiržiu (link Pabiržės kaimo).[2] Atgal gyvuliai parplukdomi rudenį, prieš Mykolines.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XVIII a. pabaigos kaimas vadinosi Antadringe (kaimas ant Dringio ežero, tarmiškai Untadringė). Vėliau kaimas imtas vadinti pagal Meironos upelį. Taigi, Meironys – [vandenvardinis vietovardis]] (ir senasis, ir naujasis kaimo vardas).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplytstulpis Meironyse

Kaimas minimas nuo 1554 m.[3] XIX a. pabaigoje čia gyveno 140 katalikų ir 9 žydai.[4]

1977 m. Lūšių pakrantėje kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai pastatė 16 medinių skulptūrų vietinių legendų motyvais (viena jų – „Laumių pasaka“ – byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po vidurnakčio, kadangi išplaukusios laumės jį užkutens). Vėliau čia įkurtas Ekologinio švietimo centras ir botanikos takas (3,5 km ilgio, apie 150 augalų rūšių, iš kurių 9 yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą),[5] vedantis link Palūšės. Kaime buvo įkurta Aukštaitijos NP administracija.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1870 m. ir 2021 m.
1870 m. 1905 m.[6] 1909 m. 1931 m.[7] 1959 m.sur.[8] 1970 m.sur.[9] 1979 m.sur.[10]
47 158 128 121 77 85 71
1986 m.[11] 1989 m.sur.[12] 2001 m.sur.[13] 2011 m.sur.[14] 2021 m.sur.[15] - -
70 53 52 42 23 - -


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Informacinis stendas kaime.
  3. Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2008-02-07 iš Wayback Machine projekto.
  4. Mejrany. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 243 psl. (lenk.)
  5. „Lankytinos vietos“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-03-05. 
  6. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
  7. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom 1. – Warszawa, 1938.
  8. MeironysMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 550 psl.
  9. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  11. Kazys Misius ir kt. Meironys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 42
  12. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  13. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  14. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Aplinkinės gyvenvietės

Blank-50px.png Ginučiai – 6 km Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Strigailiškis – 5 km
IGNALINA – 7 km
Palūšė – 2 km