Medenava
| Medenava Logvinas vok. Medenau rus. Логвино | |
|---|---|
| Laiko juosta: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Rusija
|
| Sritis |  Kaliningrado sritis
|
| Rajonas | Zelenogradsko rajonas |
| Įkūrimo data | 1263 m. |
| Pašto kodas | 238346 |
| Tel. kodas | +7 401 50 |
| Tinklalapis | pereslavskoe.gov39.ru |
Medenava, Medinava arba Logvinas (vok. Medenau, nuo 1945 m. rus. Меденау, nuo 1946 m. rus. Логвино) – gyvenvietė dab. Kaliningrado srities vakarinėje dalyje, Zelenogradsko rajone, Sembos pusiasalyje, Alkų kalvagūbrio pietinėje papėdėje, nuo 2005 m. gegužės 23 d. Pereslavskojės kaimo gyvenvietės kaimas.[1][2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sembos žemės kaimo pavadinimas Medinavō prūsiškos kilmės. 1263 m. minimas Medenouwe.[3] Medinavos apylinkėse XX a. pradžioje rasti 3 kapinynai, kurių radiniai datuojami nuo I a. XII a. Medenavoje stovėjo stipri prūsų sembų pilis, kurią XIII a. valdė didžiūnas (vitingas) Gedūnas. Jis suteikė svarbių žinių Čekijos karaliui Pšemislui II Otakarui, kai šis su kryžiuočiais 1255 m. pradžioje nuo Medinavos pradėjo užkariauti Sembą. Užimta pilis buvo perleista Sembos vyskupui, tapo jo rezidencija. Po XIV a. pradžios lietuvių antpuolių apie 1327 m. pilis išplėsta ir sustiprinta. Sugriauta per Lenkijos ir Vokiečių ordino 1454–1466 m. Trylikametį karą, jos likučiai baigti griauti XIX a.
1299 m. gyvenvietėje gyveno 18 prūsų ir 2 vokiečių šeimos. 1325 m. minima katalikų bažnyčia, seniausia iš krašto kaimo bažnyčių, nuo 1525 m. ja naudojosi evangelikai liuteronai. 1541 m. įsteigta pradžios mokykla. XVI a. Medinava tapo valsčiaus centru, kuriam priklausė ir Žuvininkai su pilimi, iki 1619 m. buvo administruojama Sembos pietinė dalis – vyskupo valdos. XX a. pr. Medinavos bažnytkaimyje gyveno apie 600 žmonių, buvo 2 dvarai, veikė viešbutis, restoranas, taupomoji – skolinamoji kasa, 2 kepyklos, 2 mėsinės, 2 audinių ir drabužių, 2 papuošalų ir batų krautuvės, 4 įvairių prekių parduotuvės, pieninė, malūnas. Dirbo gydytojas, vaistininkas, knygrišys, įvairūs amatininkai.[4]
1723–1818 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos departamento, 1818–1871 m. Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Žuvininkų apskrities, nuo 1939 m. kovo 27 d. Sembos apskrities kaimas.[5] 1946 m. balandžio 7 d. – rugsėjo 6 d. Kranco rajono, vėliau Zelenogradsko rajono kaimas, 1947 m. birželio 17 d. – 2005 m. gegužės 23 d. Pereslavskojės apylinkės kaimas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1723–1818 m. | Rytų Prūsijos departamentas | Prūsijos karalystė |
| 1818–1939 m. | Žuvininkų apskritis | Karaliaučiaus apygarda |
| 1939–1945 m. | Sembos apskritis | Karaliaučiaus apygarda |
| 1945–1946 m. | Rytų Prūsija | TSRS |
| 1946–1946 m. | Kranco rajonas | TSRS |
| 1947–2005 m. | Pereslavskojės apylinkė Zelenogradsko rajonas |
Kaliningrado sritis |
| nuo 2005 m. | Pereslavskojės kaimo gyvenvietė Zelenogradsko municipalinis rajonas |
Kaliningrado sritis |
Po Antrojo pasaulinio karo Medinava suniokota, 1947 m. TSRS kareiviai susprogdino evangelikų liuteronų bažnyčią, jos akmenis panaudojo keliams tiesti.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||
| 1910 m.[6] | 1933 m. | 1939 m.[7] | ||
|---|---|---|---|---|
| 531 | 1 231 | 1 201 | ||
| ||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai = Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta: jų kilmė ir reikšmė. Vilius Pėteraitis; Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
- ↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos. Archyvuota kopija 2012-04-14 iš Wayback Machine projekto. Patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos protokoliniu nutarimu 1997 m. gegužės 25 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2002. ISBN 5420014882
- ↑ Палмайтис Л. Предложение по научной русификации исконных наименований перешедшей в состав России северной части бывшей Восточной Пруссии / Л. Палмайтис; Европейский институт рассеянных этнических меньшинств. – Б. м.: Б.и., 2003. c. 32 Archyvuota kopija 2012-02-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Martynas Purvinas. Medinava. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 568 psl.
- ↑ Medenava GenWiki
- ↑ Žuvininkų apskrities kaimų sąrašas (1910 m.) vok.
- ↑ Sembos apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok.
- Grasilda Blažiene: Hydronymia Europaea, Sonderband II, Die baltischen Ortsnamen. Wolfgang Schmid Hrsg., Steiner Verlag Stuttgart 2000.
- G. Gerullis: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin, Leipzig 1922.
- Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
- Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
- Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.