Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Maišiagalos bažnyčia)
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°52′07″š. pl. 25°03′55″r. ilg. / 54.868696°š. pl. 25.06533°r. ilg. / 54.868696; 25.06533

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Maisiagala church.jpg
Vyskupija Vilniaus
Dekanatas Kalvarijų
Savivaldybė Vilniaus rajonas
Gyvenvietė Maišiagala
Adresas Vilniaus g. 16
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta 1865 m.
Stilius neorenesansas, neogotika

Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia stovi Maišiagalos miestelyje, 25 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, 1 km į pietvakarius nuo VilniausUkmergės greitkelio. Turi neorenesanso ir neogotikos bruožų. Pamaldos laikomos lenkų ir lietuvių kalbomis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1387 m. įkurta parapija, pastatyta medinė bažnyčia, viena pirmųjų Aukštaitijoje. 1589 m. atstatyta. Rusijos kariuomenė 1655 m. apiplėšė ir sugriovė bažnyčią ir kleboniją.

1674 m. minima laikina bažnyčia. Vėliau atstatyta, išsilaikė iki 1760 m. Vėl atstatyta. Bažnyčiai priklausė 5 kaimai. XVIII a. veikė parapinė mokykla. Ji 1798 m. sudegė, 12 vaikų mokytis rinkdavosi pas kleboną.

18621865 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Joje pamokslai sakyti ir giedota lenkiškai. XX a. pradžioje trečdalis parapijiečių dar kalbėjo lietuviškai. Į Maišiagalą 1904 m. paskirtas klebonas A. Petrulis pradėjo evangeliją skaityti ir kartą per mėnesį pamokslus sakyti lietuvių kalba. Jį puolė lenkų spauda. A. Petrulis 1907 m. už „litvomaniją“ iškeltas į Nalibokus. 1950 m. bažnyčioje pradėjo dirbti dvasininkas Juzefas Obrembskis.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. viduryje atnaujinta ir perdirbta mūrinė bažnyčia yra eklektinė, turi neorenesanso ir neogotikos bruožų, stačiakampio plano, vienabokštė, su trisiene apside, dviem bokšteliais. Stambus fasadinis bokštas atitrauktas nuo navos sienos, o mažesni šoniniai bokšteliai su pseudogotikiniais piramidiniais stogais lieka antrajame fone. Didysis bokštas turi tris skirtingų aukščių tarpsnius, su keturiomis įvairių formų angomis varpui, langams ir durims. Pagrindiniai navos ir bokšto langai nežymiai nusmailintų arkų formos. Vidaus erdvė vienanavė, su mediniu skliautu. Didžiojo altoriaus pavidalas primena triumfo arką. Centrinėje nišoje įrėmintas Kristaus prisikėlimo paveikslas, o šoninėse – po statulą. Ant retabulo viršaus uždėta daug mažų koplytėlių su pinakliais. Altorius ir presbiterija gerai apšviesti dideliais apsidės langais. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Bažnyčioje iš senų laikų išlikę vertingų meno ir kulto dirbinių. Tai trys kryžiai (XVIII a. pab. – XIX a. pr.), trys molbertinės tapybos paveikslai („Marija Rožančinė“ (1789 m.), „Švenčiausioji trejybė“ (XVIII a.), „Šv. Izidorius“ (XIX a. II pusė), aptaisos (XVIII a. II pusė)), 12 skulptūrų, 2 relikvatoriai.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Szynkowski, Tadeusz.To wszystko Ojczyzna : sześć wieków kościoła i parafii Mejszagoła : od ks. kanonika Mikołaja do ks. prałata Józefa. - Wilno, 1999. - 139, [2] p. : iliustr. - Bibliogr. : p. 138-139.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka