Juzefas Obrembskis
| Juzefas Obrembskis lenk. Józef Obrembski | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1906 m. kovo 19 d. Novi Skaržinas, Rusijos imperija |
| Mirė | 2011 m. birželio 7 d. (105 metai) Maišiagala, Lietuva |
| Veikla | Katalikų dvasininkas ir prelatas |
 Vikiteka |
Juzefas Obrembskis |
Juzefas Obrembskis (lenk. Józef Obrembski) (1906 m. kovo 19 d. Novi Skaržine, Rusijos imperijoje – 2011 m. birželio 7 d. Maišiagaloje, Lietuvoje) – lenkų kilmės katalikų dvasininkas, prelatas, įvardijamas kaip Vilniaus krašto lenkakalbių gyventojų patriarchas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 1906 m. kovo 19 d. Novi Skaržine, netoli Lomžos, Justino Vincento ir Anos Kołaczkowski šeimoje. 1926 m. baigęs Mazovijos Ostruvo gimnaziją, persikėlė gyventi į Vilnių, kur įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Po metų (1927 m.) perėjo studijuoti į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultetą, kurį 1932 m. baigė. Tais pačiais metais birželio mėnesį buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas dirbti į Turgelius.
Dirbdamas Turgelių parapijoje (iki 1950 m.), rūpinosi ne tik dvasiniu parapijiečių gyvenimu, taip pat pagyvenusiais kunigais, besislapstančiais nuo bolševikų. Daug parapijiečių išgelbėjo nuo tremties. Vokiečių okupacijos metu išgelbėjo keletą kaimų nuo visiško sunaikinimo, aprūpindavo belaisvius maistu.
Ilgą laiką gestapas rinko informaciją apie kunigą J. Obrembskį, jo bendradarbiavimą su Armija Krajova bei kitą antinacistinę veiklą. Kai vieną dieną vokiečiai atvyko išvežti kunigą į Panerius, visi Turgelių parapijos žmonės puolė jo ginti: krisdavo vokiečiams po kojomis, maldaudami paleisti. Vietiniai AK vyrai buvo pasiruošę jėga išlaisvinti J. Obrembskį, bet jis to daryti neleido, bijodamas, kad Pirčiupių likimas neištiktų ir Turgelių. Iš viso gestapininkai buvo atvykę du kartus, bet abu kartus jį išgelbėjo vokiečių karininkas Eibergas. Jis, rizikuodamas gyvybe, įtikindavo vokiečių karininkus paleisti kunigą, laiduodamas už jį.
Pokario metais J. Obrembskis rūpinosi iš Sibiro sugrįžusiais kunigais. 1950 m. klebonas buvo paskirtas dirbti į Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapiją, kur tapo vicedekanu, nuo 1981 m. – monsinjoru.
Už aktyvų ganytojo darbą yra apdovanotas Lenkijos prezidento ordinu „Polonia Restituta“ (1994), Auksiniu kryžiumi, „Už nuopelnus Lenkijai“ (1992). 1996 m. išleido atsiminimų knygą Żywot jak słońce („Gyvenimas kaip saulė“). Jam – seniausiam Lietuvos lenkui – 2008 m. Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje, Janusz Skolimowski įteikė pirmąją Lenko kortą.
2001 m. gruodžio 19 d. už nuopelnus Lietuvai ir Vilniaus rajonui, Vilniaus rajono savivaldybės taryba suteikė kunigui prelatui Vilniaus rajono garbės piliečio vardą. 2006 m., minint monsinjoro 100-ąsias gimimo metines, buvo išleistas šiai progai skirtas leidinys Księga pamiątkowa na 100 rocznicę urodzin księdza prałata Józefa Obrębskiego. Puošniai išleistai knygai-albumui įvadinį žodį parašė tuometinis Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. 2007 m. Juzefo Obrembskio vardu pavadinta Maišiagalos kun. Juzefo Obrembskio vidurinė mokykla. Iki mirties monsinjoras buvo Maišiagalos parapijos Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios kunigas emeritas.[1]
Papildoma informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Internetinės svetainės DELFI šaltinių teigimu, J. Obrembskis labai mylėjo Vilnių, o susitikimo su Lenkijos prezidentu Bronisław Komorowski metu, prašė jo išsaugoti kuo geresnius Lenkijos-Lietuvos santykius.[2]
- Apie Vilniją monsinjoras yra sakęs: Lietuva eina savo keliu, o Vilnija turi savąjį taką. Šiandien Vilnius priklauso Lietuvai, bet Vilnius ir Vilniaus kraštas labai skiriasi nuo likusios Lietuvos. Nors sunaikinta daug lenkiškumo, bet lenkų kultūra, lenkiška savimonė, tautinės savigarbos jausmas dar yra.[3]