Liudvikas (Burgundijos kunigaikštis)

Liudvikas
Prancūzijos dofinas Burgundijos kunigaikštis

Žozefo Vivjeno portretas, apie 1700 m.
Burbonai

Prancūzijos dofino herbas

Gimė	1682 m. rugpjūčio 6 d. Versaliss
Mirė	1712 m. vasario 18 d. (29 metai) Marli
Palaidotas (-a)	Sen Deni bazilika
Tėvas	Liudvikas, Didysis Dofinas
Motina	Marija Ona Viktorija Bavarė
Sutuoktinis (-ė)	Marija Adelaidė Savojietė
Vaikai	Sūnus (vardas nesuteiktas) Liudvikas Liudvikas XV
Prancūzijos dofinas Burgundijos kunigaikštis
Ėjo pareigas	1711 m. balandžio 14 d. – 1712 m. vasario 18 d.
Pirmtakas	Liudvikas, Didysis Dofinas
Įpėdinis	Liudvikas, Bretanės kunigaikštis

Žymūs apdovanojimai


Vikiteka	Liudvikas (Burgundijos kunigaikštis)
Parašas

Liudvikas, Burgundijos kunigaikštis (pranc. Louis, duc de Bourgogne), arba Liudvikas Prancūzas (pranc. Louis de France, 1682 m. rugpjūčio 6 d. – 1712 m. vasario 18 d.), žinomas kaip Mažasis Dofinas (pranc. Petit Dauphin) – vyriausias Liudviko Prancūzo (vadinamojo „Didžiojo Dofino“) ir dofinos Marijos Onos Viktorijos Bavarės sūnus ir Liudviko XIV vaikaitis. Po tėvo mirties 1711 m. Liudvikas tapo Prancūzijos dofinu, bet niekada neįžengė į sostą. 1715 m. mirus Liudvikui XIV Burgundijos kunigaikščio Liudviko jauniausias sūnus Liudvikas XV tapo Prancūzijos karaliumi.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Burgundijos kunigaikštis Liudvikas gimė Versalio rūmuose, kartu su broliais 1687 m. sausio 18 d. pakrikštytas rūmų koplyčioje. Liudvikui gimus karalius Liudvikas XIV jam įteikė Šventosios Dvasios ordino juostą, vėliau kartu su Anžu kunigaikščiu jis priimtas į ordino kavalierius.

Liudviką auklėjo Fransua Fenelonas, 1694 m. jam sukūręs auklėjamąjį romaną „Telemacho nuotykai“.^[1] 1705 m. išleistas Burgundijos kunigaikščio matematikos mokytojo Nikola de Malezjė vadovėlis Éléments de géométrie („Matematikos elementai“),^[2] apie kurį palankiai atsiliepė Leibnicas.^[3]

1698 m. gegužę karalius Liudvikui patikėjo pulką netoli Kompjeno. Ispanijos įpėdinystės karo metu jis paskirtas armijos Vokietijoje generolu (1701 m.) ir armijos Flandrijoje generalisimu (1702 m.). 1703 m. vadovavo gausiai armijai Elzase. 1711 m. mirus „Didžiajam Dofinui“ tapo dofinu, numatomu Prancūzijos karalystės sosto įpėdiniu.^[4]

Santuoka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1697 m. 11–14 d. Versalio rūmų Veidrodžių galerijoje surengta puota dofino vedyboms atšvęsti. Penkiolikmetis Liudvikas vedė dvylikametę Marija Adelaidę Savojietę, vyriausią Viktoro Amadėjaus II dukterį. Gruodžio 7 d. karališkojoje koplyčioje įvyko vestuvių ceremonija, pažymėjusi taiką tarp Prancūzijos ir Savojos. Tačiau Ispanijos įpėdinystės karo metu (1703 m.) Savoja vėl atsidūrė konflikte prieš Prancūziją.^[5]

Mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1712 m. Liudvikas ir jo žmona Marija Adelaidė susirgo tymais. Netrukus karališkąją šeimą ištiko mirčių virtinė: niekada nevaldęs ir vos vienerius metus turėjęs dofino titulą Burgundijos kunigaikštis Liudvikas, praėjus šešioms dienoms po žmonos mirties, Marli rūmuose mirė 1712 m. vasario 18 d.^[4] Po mėnesio mirė ir jų antrasis sūnus. Tik jauniausias, Anžu kunigaikštis Liudvikas, išgyveno ir 1715 m. tapo Prancūzijos karaliumi Liudviku XV.^[5]

Šeima ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1697 m. gruodžio 7 d. vedė Marija Adelaidę Savojietę, Viktoro Amadėjaus II dukterį. Jie kartu susilaukė trijų vaikų:^[4]

Bretanės kunigaikštis (vardas nesuteiktas, 1704 m. birželio 25 d. – 1705 m. balandžio 13 d.)
Liudvikas, Bretanės kunigaikštis (1707 m. sausio 8 d. – 1712 m. kovo 8 d.)
Liudvikas, Anžu kunigaikštis (vėliau Liudvikas XV, 1710 m. vasario 15 d. – 1774 m. gegužės 10 d.)

Titulatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1682–1711: Jo Karališkoji Aukštenybė Liudvikas Prancūzas, Burgundijos kunigaikštis, Prancūzijos sūnus (Son Altesse royale, Louis de France, duc de Bourgogne, fils de France).
1711–1712: Monsinjoras dofinas (Monseigneur le Dauphin).

Įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl vilčių, jog jis būsiąs geras karalius ir jo ankstyvos mirties Burgundijos kunigaikštis Liudvikas po mirties garbintas poezijoje. Jis taip pat aprašytas Voltero „Henriadoje“ (1723 m.):^[6]

Quel est ce jeune prince en qui la majesté
Sur son visage aimable éclate sans fierté ?
D’un œil d’indifférence il regarde le trône :
Ciel ! quelle nuit soudaine à mes yeux l’environne !
La mort autour de lui vole sans s’arrêter ;
Il tombe aux pieds du trône, étant près d’y monter.
Ô mon fils ! des Français vous voyez le plus juste ;
Les cieux le formeront de votre sang auguste.
Grand Dieu ! ne faites-vous que montrer aux humains
Cette fleur passagère, ouvrage de vos mains ?
Hélas ! que n’eût point fait cette âme vertueuse !
La France sous son règne eût été trop heureuse :
Il eût entretenu l’abondance et la paix ;

Mon fils, il eût compté ses jours par ses bienfaits ;
Il eût aimé son peuple. Ô jours remplis d’alarmes
Oh ! combien les Français vont répandre de larmes,
Quand sous la même tombe ils verront réunis
Et l’époux et la femme, et la mère et le fils !

Kas šis jaunas princas, kurio didybė
Veide jo mielam švyti be puikybės?
Abejinga akimi jis į sostą žvelgia:
Dangau! kokia naktis ūmi mano akyse jį gaubia!
Nesustodamas aplink jį skrieja myris;
Jis krinta bežengiąs į jį papėdėn sosto.
O, mano sūnau! Iš prancūzų jūs, regis, teisingiausias;
Dangus jį kurs iš tauriojo jūs kraujo.
Didis Dieve! ar tu žmonėms teparodai
Šią trumpalaikę gėlę, savo rankų darbą?
Aiman! ko tik nebūtų padarius ši dora siela!
Jo valdyta Prancūzija būtų buvus tokia laiminga:
Palaikęs jis būtų gausą ir taiką;

Mano sūnau, jis savo dienas būtų skaičiavęs geradarybėm
Mylėjęs jis būtų savo valdinius. O, dienos, nerimų pilnos,
Ak! kiek ašarų išlies prancūzai,
Kai tam pačiam kape išvys kartu
Ir vyrą, ir žmoną, ir motiną, ir sūnų!

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Burgundijos kunigaikščio Liudviko biustas, XVIII a.
Liudvikas XIV su šeima, 1715–1720 m.
Didysis Dofinas su šeima, 1693 m. (Žeremi Deliutelis pagal Pjerą Minjarą)
Burgundijos kunigaikščio Liudviko vestuvės, 1715 m. (Antuanas Djė)

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Cogné, Albane; Blond, Stéphane; Montègre, Gilles (2011). „Les Circulations internationales en Europe, 1680–1780“. Atlande. p. 210. ISBN 9782350301358. {{cite web}}: Trūksta arba tuščias parametras |url= (pagalba)
↑ Nicolas de, Malezieu (1705). Élémens de géométrie de Monseigneur le duc de Bourgogne. Paris: Jean Boudot.
↑ Klopp, Onno (1873). „Leibniz à l'Electrice Sophie. Hanover ce 31 octobre 1705“. Correspondenz von Leibniz mit der Prinzessin Sophie. Klindworth's Verlag. p. 146.
↑ ^4,0 ^4,1 ^4,2 Anselm de Guibours (1726). Histoire généalogique et chronologique de la maison royale de France [Genealoginė ir chronologinė karališkosios Pracūzijos dinastijos istorija]. I (3 leid.). Paris: La compagnie des libraires. pp. 179–180.
↑ ^5,0 ^5,1 „Mariage du duc de Bourgogne et de Marie-Adélaïde“. Établissement public du château, du musée et du domaine national de Versailles. Nuoroda tikrinta 2023-02-14.
↑ Voltaire (1877). „Œuvres complètes de Voltaire“. Paris: Garnier Frères. p. 394.

[1] Cogné, Albane; Blond, Stéphane; Montègre, Gilles (2011). „Les Circulations internationales en Europe, 1680–1780“. Atlande. p. 210. ISBN 9782350301358. {{cite web}}: Trūksta arba tuščias parametras |url= (pagalba)

[2] Nicolas de, Malezieu (1705). Élémens de géométrie de Monseigneur le duc de Bourgogne. Paris: Jean Boudot.

[3] Klopp, Onno (1873). „Leibniz à l'Electrice Sophie. Hanover ce 31 octobre 1705“. Correspondenz von Leibniz mit der Prinzessin Sophie. Klindworth's Verlag. p. 146.

[:0-4] 4,0 ^4,1 ^4,2 Anselm de Guibours (1726). Histoire généalogique et chronologique de la maison royale de France [Genealoginė ir chronologinė karališkosios Pracūzijos dinastijos istorija]. I (3 leid.). Paris: La compagnie des libraires. pp. 179–180.

[:1-5] 5,0 ^5,1 „Mariage du duc de Bourgogne et de Marie-Adélaïde“. Établissement public du château, du musée et du domaine national de Versailles. Nuoroda tikrinta 2023-02-14.

[6] Voltaire (1877). „Œuvres complètes de Voltaire“. Paris: Garnier Frères. p. 394.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]