Kulikovo mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kulikovo mūšis
Yvon kremlin.jpg
Dimitrijus Donskojus mūšio sūkuryje, Adolphe Ivon paveikslas (1850).
Data 1380 m. rugsėjo 8 d.
Vieta Kulikovo laukas, Tulos sritis
Rezultatas Maskvos kunigaikštystės pergalė

Kulikovo mūšis (rus. Куликовская битва) įvyko 1380 m. rugsėjo 8 d. Mūšio metu jungtinės chano Tochtamyšo ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Dimitrijaus Donskojaus vadovaujamos totorių rusų pajėgos sutriuškino Krymo emyro Mamajaus vadovaujamus mongolus ir samdinius.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo antrasis mongolų pralaimėjimas po mūšio prie Vošos (Okos) 1378 m. rugpjūčio 11 d. Abiejuose mūšiuose Dimitrijui pavyko primesti totoriams nepalankias mūšio lauko sąlygas. Totorių raiteliams reikėjo daug vietos, kad galėtų atakuoti iš flangų, o rusai kovojo gerai apsaugotose gynybinėse pozicijose. Vošos mūšyje rusų pozicijas saugojo upė ir kalva, kuri trukdė mongolų kariuomenei. Rusų kontrpuolimas nustūmė totorius į upę.

Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kulikovo mūšyje situacija susiklostė panašiai. Mamajus apie tai, kad Maskvos kariuomenė yra netoliese sužinojo pavėluotai, dėl to priešininkai vėl jam primetė nepalankias mūšiui sąlygas. Rusų ir Tochtamyšo totorių flangus iš dešinės saugojo pelkės, o iš kairės miškai ir upelis (Smolka). Dėl to Mamajaus kariai buvo priversti su savo kavalerija pulti tiesiai rusų pozicijas ir patyrė daug nuostolių. Donskojus buvo teisingai paskirstęs rezervus – jie buvo kairiajame flange, kurį Krymo emyro totoriams pavyko pralaužti. Vis dėl to pergalę nulėmė būtent veržlus Tochtamyšo vadovaujamų totorių puolimas prieš Krymo emyro kariuomenę. Mamajaus kariuomenė patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Pažymėtina, kad priešininkų kariuomenės buvo ginkluotos bei atrodė beveik vienodai, nes Maskvos kunigaikščiai įvairiu laiku laikė save arba Aukso ordos vasalais, arba vienais iš jos valdovų ir pilnai kopijavo tiek totorių kovos taktiką, tiek kariuomenės ginkluotę. Pilnai tikėtina, kad vieninteliai pėstininkai kovos lauke buvo emyro Mamajaus pasamdyti genujiečiai.

Carinės Rusijos versijos kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartinis Kulikovo mūšio aprašymas atsirado tik XVIII amžiuje Murzos Karamzino vadovaujamai istorijos komisijai „atsitiktinai“ atradus tinkamus metraščius ir vėliau lygiai taip pat „atsitiktinai“ tuos metraščius praradus. Kai kurių istorikų (ypač Baltarusijos ir Ukrainos) nuomone[1], Kulikovo mūšio eigos aprašymas yra Murzos Karamzino interpretacijos.

Neginčytina tik tai, kad tinkamai pasirinkęs pusę pilietiniame Aukso ordą siaubusiame kare, Dmitrijus Donskojus buvo apdovanotas. Po dvejų metų sukilusių Maskvos miestiečių išvarytas iš miesto jis sulaukė paramos iš Aukso ordoje jau įsitvirtinusio chano Tochtamyšo, kurio kariai užėmė Maskvą ir gražino Dmitrijui Donskojui kunigaikščio sostą.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po mūšio išaugo Maskvos statusas tarp Rusios kunigaikštysčių. Ji galėjo tikėtis Aukso ordos karinių būrių paramos kovose su kitomis Rusijos kunigaikštystėmis bei LDK.


Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai ir nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]