Kulikovo mūšis
Kulikovo mūšis | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
Dmitrijus Donietis mūšio sūkuryje, Adolphe Ivon paveikslas (1850). | |||||||
| |||||||
Konflikto šalys | |||||||
Maskvos Didžioji Kunigaikštystė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė |
Aukso orda | ||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Dmitrijus Donietis Vladimiras Drąsusis Andrius Algirdaitis Dmitrijus Algirdaitis |
Mamajus |
Kulikovo mūšis (rus. Куликовская битва) įvyko 1380 m. rugsėjo 8 d. Mūšio metu Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio vadovaujamos rusų pajėgos sutriuškino Aukso ordos karvedžio Mamajaus[1] vadovaujamus mongolus ir samdinius.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai buvo antrasis mongolų pralaimėjimas po mūšio prie Vošos (Okos) 1378 m. rugpjūčio 11 d. Abiejuose mūšiuose Dmitrijui pavyko primesti totoriams nepalankias mūšio lauko sąlygas. Totorių raiteliams reikėjo daug vietos, kad galėtų atakuoti iš flangų, o rusai kovojo gerai apsaugotose gynybinėse pozicijose. Vošos mūšyje rusų pozicijas saugojo upė ir kalva, kuri trukdė mongolų kariuomenei. Rusų kontrpuolimas nustūmė totorius į upę.
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kulikovo mūšyje situacija susiklostė panašiai. Mamajus apie tai, kad rusų kariuomenė yra netoliese sužinojo pavėluotai, dėl to priešininkai vėl jam primetė nepalankias mūšiui sąlygas. Rusų flangus iš dešinės saugojo pelkės, o iš kairės miškai ir upelis (Smolka). Dėl to Mamajaus kariai buvo priversti su savo kavalerija pulti tiesiai rusų pozicijas ir patyrė daug nuostolių. Donskojus buvo teisingai paskirstęs rezervus – jie buvo kairiajame flange, kurį Krymo emyro totoriams pavyko pralaužti. Vis dėlto pergalę nulėmė būtent veržlus Tochtamyšo vadovaujamų totorių puolimas prieš Krymo emyro kariuomenę. Mamajaus kariuomenė patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Pažymėtina, kad priešininkų kariuomenės buvo ginkluotos bei atrodė beveik vienodai, nes Maskvos kunigaikščiai įvairiu laiku laikė save arba Aukso ordos vasalais, arba vienais iš jos valdovų ir pilnai kopijavo tiek totorių kovos taktiką, tiek kariuomenės ginkluotę. Pilnai tikėtina, kad vieninteliai pėstininkai kovos lauke buvo emyro Mamajaus pasamdyti genujiečiai.
Mūšio šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mūšis paminėtas rusų tautosakoje („Legenda apie bajorą Zacharijų Tiutčevą“, sakmės apie Ilją iš Muromo). Didžiausias istorinis šaltinis apie Kulikovo mūšį yra XV-XVI a. „Sakmė apie Mamajaus mūšį“ («Сказание о Мамаевом побоище»). XV a. pabaigoje buvo paruoštas sąrašas (помянник) su žuvusiųjų mūšyje Maskvos bajorų ir Belozero kunigaikščių vardais.
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po mūšio išaugo Maskvos statusas tarp Rusios kunigaikštysčių. Ji galėjo tikėtis Aukso ordos karinių būrių paramos kovose su kitomis Rusijos kunigaikštystėmis bei LDK.
Šaltiniai ir nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ МАМАЙ • Большая российская энциклопедия - электронная версия