Lenkų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Lenkų
Paplitimas: Salvadoras, (Hondūras)
Kalbų skaičius: 2
Kilmė:

makro čibčų?
lenkų

ISO 639-2:

len / lenc1239

Lenca lang.png
Klasifikacija:

Lenkų kalbos (lenca) – išnykusi, smulki indėnų kalbų šeima, kurios kalbos buvo vartojamos Centrinėje Amerikoje: didžiojoje Salvadoro dalyje ir pietryčių Hondūre. Šias kalbas vartojo indėnai lenkai.

Nenustatyta jokių lenkų kalbų ryšių su kitomis kalbomis, nors dar 1920 m. Lehmann pasiūlė hipotezę, kad šios kalbos giminingos šinkų kalboms. Iškelta ir makro čibčų hipotezė, pagal kurią lenkų kalbos siejamos su misumalpų bei čibčų kalbomis.[1]

Kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žinomos 2 lenkų kalbos, kurios tarpusavyje gerokai skiriasi:

  • Salvadoro lenkų – 1 žm. (2012 m.)
  • Hondūro lenkų – 1974 m. kalbančių nerasta.

Ikikolonijiniais laikais lenkai, kalbantys lenkų kalbomis apėmė plačias sritis Lempos upės baseine dab. Salvadore ir Hondūre. Vėliau kalba sparčiai nyko ir XX a. antroje pusėje Hondūre jau buvo mirusi. ~1970 m. Salvadore tyrinėtojas Lilas Kempbelas rado vienintelį kalbėtoją (Čilangoje, Morasano dep.).[2] 2012 m. Poto kaime (taip pat Morasano dep.) buvo likęs vienintelis Marijus Salvadoras Hernandesas, tebemokantis lenkų kalbą.[3]

Žodynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie sutampantys abiejų lenkų kalbų žodžiai:

Žodis Salvadoro
lenkų
Hondūro
lenkų
plaukas alah aša
vanduo wal waš
druska ʦʼepe sepe
galva, ausis -tokoro to(ho)ro
klausyti en-(gin) en-(gin)
mušti maš- maš-
malkos ša šak
sandalas wati waktik
namas tʼaw taw
ranka košaka gulal
burna in-ʦʼaʦʼa in

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Constenla Umaña, Adolfo. (1995). Sobre el estudio diacrónico de las lenguas chibchenses y su contribución al conocimiento del pasado de sus hablantes. Boletín del Museo del Oro 38-39: 13-56.
  2. Campbell, Lyle. 1976. „The Last Lenca“. International Journal of American Linguistics 42(1): 73–78.
  3. Liliana Fuentes Monroy (2012). „Buscan rescatar lengua potón“. La Prensa