Čibčų kalbos

	Čibčų
Paplitimas	rytų Hondūras, Nikaragva (Moskitų krantas), Kosta Rika, Panama, šiaurės vakarų Kolumbija
Kalbų skaičius	16 (26 žinomos)
Kilmė	makro-čibčų?; čibčų
Geografinis paplitimas
Klasifikacija	Pečų, Votinės, Sąsmaukos, Magdalenos

Čibčų kalbos – indėnų kalbų šeima, kurios kalbos paplitusios Sąsmaukos-Kolumbijos regione (nuo Hondūro iki šiaurės Kolumbijos). Kalbų šeima pavadinta jau išnykusios muiskų (čibčų) kalbos, vartotos muiskų centrinėje Kolumbijoje, vardu.

Čibčų kalbos siūlomos jungti į hipotetinę čibčų kalbų makrošeimą, kuriai priklausytų dar kelios negausios Centrinės Amerikos indėnų kalbos (lenkų, šinkų, misumalpų).

Kilmė ir paplitimas

Dėl čibčų kalbų protėvynės nėra iki galo sutariama. Egzituoja dvi hipotezės:

Šiaurinės migracijos teorija protėvyne laiko dab. Kolumbijos teritoriją, iš kur kalbos paplito po Panamą, Kosta Riką, Nikaragvą ir Hondūrą.^[1]
Išcentrinės migracijos teorija teigia, kad ši kalbų šeima susiformavo ties dabartine Panamos-Kosta Rikos siena (Talamankos kordiljeroje), iš kur kalbos plito į šiaurę iki Hondūro ir į pietus iki Kolumbijos. Šią hipotezę pagrindžia archeologijos ir lingvistikos duomenys.^[2]^[3]^[4]

Klasifikacija

Klasifikuojant kalbas dažniausiai remiamasi lingvisto Adolfo Constenla Umaña klasifikacija:^[5]

I. pečų (pajų) kalba ( Hondūras)
II. Branduolinės čibčų kalbos
- IIA. Votinės kalbos
  - ramų ( Nikaragva)
  - malekų chaikų (gvatusų) ( Kosta Rika)
  - votų† ( Kosta Rika)
  - korobisių† ( Kosta Rika)
  - huetarų† ( Kosta Rika)
- IIB. Sąsmaukos kalbos
  - B1. Vakarų sąsmaukos (Talamankos)
    - bribrių ( Kosta Rika)
    - borukų (bronkų) ( Kosta Rika)
    - kabekarų ( Kosta Rika)
    - teribių ( Panama)
  - B2. doraskių ir čangenų† ( Panama)
  - B3. Rytų sąsmaukos
  - Gvaimių kalbos
    - - gvaimių (ngeberių, čirikių) ( Panama)
      - buglerių (bokotų, buglių) ( Panama)
    - Kunų kalbos: San Blaso ir pasienio kunų kalbos ( Panama, Kolumbija)
- IIC. Magdalenos kalbos
  - C1. Pietų Magdalenos (tikrųjų čibčų)
    - muiskų (čibčų)† ( Kolumbija)
    - uvų (tunebų): dalinama į Baro Negro, vakarų, Angosturo ir vidurio tunebų tarmes ( Kolumbija)
    - barių (motilonų) ( Kolumbija)
  - C2. Šiaurės Magdalenos
    - Aruakų kalbos: aruakų, kogujų, vivų (malajų, sankų), kankuamų† ( Kolumbija)
    - Čimilų kalba ( Kolumbija)

Kofanų kalba, anksčiau priskirta čibčų kalboms, dabar dažniau laikoma izoliuota, o čibčų kilmės žodynas laikomas skoliniu.

Čibčų tautos

Čibčų šeimos kalbomis kalbančios (ar istoriškai kalbėjusios) tautos bendrąja prasme vadinamos čibčais. Jos paplitusios Kolumbijoje, Panamoje, Kosta Rikoje, Nikaragvoje, Hondūre. Siaurąja prasme čibčais vadinama tik viena iš tautų - muiskai.

Verčiasi lydimine, vietomis ariamąja ir terasine žemdirbyste (augina kukurūzus, pupeles, šakniagumbius, persikines palmes), taip pat žvejyba, medžiokle, rankiojimu, vidurio ir pietų Kolumbijoje laiko jūrų kiaulytes. Išvystę amatus, prekybą.

Čibčų tautos išvysčiusios religinę-mitologinę sistemą, turi kunigijos luomą, visuomeninį susisluoksniavimą.^[6]

Pagrindinės čibčų tautos: pečai, ramai, malekai, uetarai, talamankai (kabekarai, bribriai, terabai), borukai, doraskiai, gvaimiai, bugleriai, kunai, taironai (aruakai, kogujai, vivai, kankuamai), čimilai, bariai, tunebai, muiskai, nutabiai.

Nuorodos

Ethnologue klasifikacija

↑ Quesada, J. Diego (2007). The Chibchan Languages. Cartago, Costa Rica: Editorial Tecnológica de Costa Rica.
↑ Cooke, Richard G. and Anthony J. Ranere (1992). The Origin of Wealth and Hierarchy in the Central Region of Panama (12000 - 2000 BP) with Observations on Its Relevance to the History and Phyolgeny of Chibchan-Speaking Polities in Panama and Elsewhere. In Lange (ed.). pp. 243–326.
↑ Fonseca, Oscar (1994). „El concepto de Area de Tradición Chibchoide y su pertinencia para entender la Gran Nicoya“. Vínculos. 18 (19): 209–227.
↑ Constenla, Adolfo (1995). „Sobre el estudio diacrónico de las lenguas chibchenses y su contribución al conocimiento del pasado de sus hablantes“. Boletín del Museo del Oro. 38–39: 13–55.
↑ Constenla Umaña, Adolfo (2008). «Estado actual de la subclasificación de las lenguas chibchenses y de la reconstrucción fonológica y gramatical del protochibchense». Estudios de Lingüística Chibcha (27). p. 117-135.
↑ Чибча,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.

[1] Quesada, J. Diego (2007). The Chibchan Languages. Cartago, Costa Rica: Editorial Tecnológica de Costa Rica.

[2] Cooke, Richard G. and Anthony J. Ranere (1992). The Origin of Wealth and Hierarchy in the Central Region of Panama (12000 - 2000 BP) with Observations on Its Relevance to the History and Phyolgeny of Chibchan-Speaking Polities in Panama and Elsewhere. In Lange (ed.). pp. 243–326.

[3] Fonseca, Oscar (1994). „El concepto de Area de Tradición Chibchoide y su pertinencia para entender la Gran Nicoya“. Vínculos. 18 (19): 209–227.

[4] Constenla, Adolfo (1995). „Sobre el estudio diacrónico de las lenguas chibchenses y su contribución al conocimiento del pasado de sus hablantes“. Boletín del Museo del Oro. 38–39: 13–55.

[5] Constenla Umaña, Adolfo (2008). «Estado actual de la subclasificación de las lenguas chibchenses y de la reconstrucción fonológica y gramatical del protochibchense». Estudios de Lingüística Chibcha (27). p. 117-135.

[6] Чибча,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]