Laivių, Salantų Laumės kūlis
| Laivių, Salantų Laumės kūlis | |||
|---|---|---|---|
  Laivių, Salantų Laumės kūlis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Salantų seniūnija | ||
| Aukštis | 0,6–1,7 m | ||
| Plotas | 40 m² | ||
| Žvalgytas | 1960, 1982, 1992, 1994, 1999, 2010 m. | ||
| Registro Nr. | 6223 | ||
Laivių, Salantų akmuo, vadinamas Laumės kūliu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 6223, senas registro kodas – M261, senas kultūros paminklo Nr. AV500) – mitologinis akmuo šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Salantuose, 0,9 km į šiaurės vakarus nuo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, Salanto upėje, po kelio 169 Skuodas–Plungė tiltu.
Akmuo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laumės kūlio vardu vadinami 3 vienas šalia kito esantys natūralūs akmenys, kuriuos vietos gyventojai laiko vieno akmens skeveldromis. Akmenys guli Salanto upėje, arčiau jos kairiojo kranto. Iš jų savo dydžiu išsiskiria du akmenys. Šiaurinis akmuo – 3,4 m pločio, 0,4 m storio ir 1,7 m aukščio. 80 cm į pietus nuo jo esantis II akmuo – 3,0 m pločio, 1,3 m storio ir 1,65 m aukščio. Nuo jo 60 cm į vakarus esantis III, mažiausias akmuo – 1,25 m ilgio, 0,5 m storio ir 0,6 m aukščio.
Teritorijos plotas – 40 m².
2,0 km į šiaurės rytus yra Laivių Laumės kūlis, 1,2 km į pietvakarius – Salantų akmuo su Laumės pėda, 0,1 km į šiaurės rytus - Laivių Kregždinkalnis.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Akmenys nuo seno atkreipė vietos gyventojų dėmesį. Jie manė, kad tai vieno, žaibo suskaldyto, akmens liekanos, kurias pavadino Laumės kūliu (liet. Laumės akmeniu).
Tarpukariu akmenys buvo Laivių kaimo ūkininko Prano Narkaus žemės sklype, o nutiesus Plungės–Skuodo kelią – atsidūrė Salantų miesto teritorijoje.
1972 m. akmuo paskelbtas vietinės reikšmės archeologijos paminklu (AV500),[1] 2003 m. įrašytas į kultūros vertybių registro mitologinių objektų sąrašą (registro kodas M261),[2] 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[3]
Padavimai ir pasakojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Akmenį buvo pamėgusios laumės, ateidavusios čia apsiskalbti. Kartą užėjus audrai į baigiančias skalbtis laumes trenkęs Perkūnas ir akmenį suskaldęs.
- Senesnieji žmonės drausdavo prie akmenų eiti maudytis ir žvejoti vaikams ir paaugliams. Jie sakydavo, kad ten daug kas nuskęsta ir baidydavo, kad laumės gali įtraukti į vandenį.[4]
Tyrimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1960 m. žvalgė Juozas Mickevičius, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo moklsinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas), 1994 m. – Vykintas Vaitkevičius, 1999 ir 2010 m. – Julius Kanarskas.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Rimantas Matulis. Istoriniai akmenys. – Vilnius, 1990. – P. 57, eil. Nr. 68
- Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra. – 1995, Nr. 3. – P. 13
- Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Vilnius, 1995. – Lietuvos kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1, b. 14
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklai. – Vilnius, 1973. – P. 248, eil. Nr. 500
- ↑ Valstybės žinios – 2004 m. sausio 21 d. – Nr. 11. – P. 99
- ↑ Laivių, Salantų akmuo, vad. Laumės kūliu (unikalus objekto kodas 6223). – Kultūros vertybių registras[neveikianti nuoroda]
- ↑ Akmuo, vad. Laumės kūliu, Laivių km, Imbarės apyl. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 6. – L. 58-59
Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P. 83
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- „Laivių, Salantų akmuo, vad. Laumės kūliu“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-02-18.