Krieviniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šiaurės Kuršo (Irbės) lyviai ir Jaunsaulės krieviniai 1846 m. (pagal M. de Pauly)

Žiemgalos krieviniai (latv. krieviņi, vok. Kreewin, Kreewing, rus. кревинги, кревины) – XV a. viduryje – XIX a. pirmojoje pusėje istorinėje Žiemgaloje gyvenusi finougrų (vodų) tauta (išnykusi). Jie buvo įsikūrę dab. Latvijos ir Lietuvos paribyje – teritorijoje į pietus nuo Bauskės, Mūšos ir Nemunėlio tarpupyje bei žemupių pakrantėse, taip pat ŽeimelioSaločių apyl.[1] Kalbėjo vodų kalbos dialektu. Vo­dų (fi­nų tau­tos, gi­mi­nin­gos es­tams) gy­ve­na­mo­ji teritorija – Ing­ri­ja (Nov­go­ro­do že­mė, XVII a. – Šve­di­jos pro­vin­ci­ja), esanti į piet­va­ka­rius nuo Sankt Pe­ter­bur­go, į ry­tus nuo Nar­vos. Krieviniai savo tapatybę išsaugojo iki pat XIX a. pirmosios pusės, ilgainiui susiliejo su latviais ir lietuviais. Jie taip pat padarė įtaką vietinių tautų – latvių ir lietuvių etninei kultūrai (kostiume įsitvirtino baltams nebūdingi augaliniai ir zoomorfiniai motyvai), tarmei ir kt.

Manoma, kad žymaus latvių poeto Janio Rainio (1865–1929) protėviai (pavarde Seppe, vodų seppä – kalvis, lyvių siepā – statinių gamintojas) buvo krievinių kilmės[2].

XVI–XIX a. didžioji krievinių dalis (Kurše) po Reformacijos įsitvirtinimo išpažino evangelikų liuteronų, o Lietuvoje – tiek evangelikų liuteronų, tiek katalikų tikėjimą.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Etninės bendrijos – krievinių (lat. krieviņi, liet. rusai, ruseliai) pavadinimas kilo nuo lat. žodžio krievs (senoji ortografija – kreews), tuomet reiškusio ne tautybę "rusas" (lat. krievs), o gyventojų kilmės vietą, kuri viduramžiais dažnai buvo sutapatinama su valstybine priklausomybe – šiuo atveju vodai iš senosios Rusios[3] (t. y. Novgorodo žemės) ir konfesija (stačiatikiai). Pradžioje vokiškuose dokumentuose jie vadinti – Rüsche[4], kuris ilgainiui pakeistas latvišku (krieviņi) variantu Kreewin, Kreewing. Toks terminas (Kreewin, Kreewing) nuo XVIII a. vidurio įsitvirtino ir vėlesniuose (XIX a.) vokiškuose tekstuose (žr. sk. Istorija).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Livonijos ordino Bauskės pilis

Pasak Prūsijos dokumentų, XVI a. Rusovo kronikos (tą pačią informaciją naudoto ir P. Einhornas), 1445–1447 m. Livonijos ordino magistras Henrikas fon Oferbergas (1439–1450) organizavo karinius žygius į Novgorodo žemę. Iš ten parsivarė vodus kaip karo belaisvius (apie 3000 žmonių, stačiatikių tikėjimo) ir apgyvendino negyvenamoje arba retai gyvenamoje pietinėje Žiemgaloje[3][4][5], Lietuvos pasienyje – dab. Bauskės (dab. Vecsaulės, Brunavos, Ceraukstės, Jaunsaulės vls.) ir Žeimelio–Saločių apyl. Juos naudojo kaip darbo jėgą Bauskės pilies statybai 1443–1451 m.[4] (statyta pietinių sienų apsaugai nuo Lietuvos karinės grėsmės) ir jos aptarnavimui. Šios pilies architektūra labai panaši į Koporjė ir kitų Novgorodo žemės pilių.

Rusų XV a. kronikos rašo[3]:

Ordino karo pulkas, po nesėkmingos Jamburgo apsiausties, siaubė kraštą ir iš šio žygio grįžo namo su dideliu karo grobiu ir belaisviais.

Pirmą kartą terminas krieviniai paminėtas 1636 m. Kuršo superintendento Pauliaus Einhorno knygoje Reformatio gentis Lettica ir 1649 m. Historia Lettica[4][3]:

Šalia latvių čia gyvena svetima tauta, kuri vadinama ruseliais arba rusų valstiečiais. Jie gyvena Bauskės apylinkėse, prie Lietuvos sienos. Tarpusavyje bendrauja estiškai, o su vokiečiais ir kitais nevokiečiais – latviškai arba nevokiškai. Jie ypač, labiau nei latviai, yra atsidavę bedievybei ir prietarams. Kai buvo statoma Bauskė čionais buvo atgabenti iš Estijos. Didžioji jų dalis pavaldi kunigaikščiui.

1751 m. fiksuotas apylinkės vokiškas pavadinimas – Krewische Wacke, kurio apibūdinti valsčiaus gyventojai[4]. XIX a. pirmojoje pusėje krieviniai kompaktiškai gyveno dab. Barbelės, Skaistkalnės, Vecaucės vls. dvaruose (Jaunsaulės (Neu-Rahden), Mėmelės (Memelhoff), Krusos (Krussen) bei iš dalies valstybiniame Medumo (Wittwenhoff)). 1805 m. jų registruota apie 1400[6] (suskaičiuoti visi tų vietų valsčių gyventojai), tačiau 1810 m. – tik 12–15, 1846 m. – 10[3].

Ilgą laiką krieviniai gyveno uždarai, tuokėsi tarpusavyje (mišrios santuokos su latviais ir lietuviais buvo gana retos). Krievinių sodybos Vecsaulės vls. buvo šios: Teivēni, Kaudartēni, Ķulatēni, Stanuškēni, Kundžēni; o Barbelės, Stelpės, Bruknos vls. – Ķeri, Ķerpi, Kulpīši, Nukši, Ķekuti, Skultes[7].

Tyrinėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiemgalos krieviniai visą XIX a. susilaukė ypatingo tyrinėtojų dėmesio. Keletą jų kostiumų piešinių XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje yra užfiksavęs dailininkas, etnografas, istorikas, pedagogas Johanas Kristofas Brocė (Johann Christoph Brotze, 1742–1823).

Grafas Peter Ernst v. Keyserling (1773–1829) ir Ernst Gotthard von Derschau (1769–1839) parengė ir 1805 m. išleido knygą Beschreibung der Provinz Kurland („Kuršo provincijos aprašymas“), kur pateikė krievinių moters tautinių rūbų piešinį ir pirmą išsamesnį jų aprašymą[6]:

Krievinių moters kostiumas 1805 m.
Krieviniai. Ši tautelė, apie kurios kilmę visi žinomi istoriniai šaltiniai tyli, savo drabužiais ir kalba išsiskiria iš latvių. Jie gyvena privačių dvarų teritorijose: Jaunsaulės (Neu-Rahden), Mėmelės (Memelhoff), Krusos (Krussen) bei iš dalies valstybiniame Medumo (Wittwenhoff) dvare netoli Bauskės. Pirmuosiuose dviejuose dvaruose gyvena vien tik krieviniai: pirmame – apie 600 vyrų ir maždaug tiek pat moterų. Memelhoffe yra 20 kiemų, kuriuose laikosi apie 100 vyriškų ir 100 moteriškų sielų. Jie kalba panašia kalba kaip ir lyviai, panašiu dialektu. Kalba pamažu nyksta, nes ja šneka tik senyvi žmonės. Tokie pat procesai vyksta ir su jų drabužiais bei papročiais. Jų tautiniai bruožai yra tokie pat kaip ir latvių, kaip ir jų gyvenimo būdas, pasižymintis polinkiu į cinizmą, kuri gal būt nėra teigiama savybė. Jų gerovė taip pat nesiskiria nuo kitų latvių. Išsiskiria tik vyrų drabužiai – marškinių apykaklės išsiuvinėtos spalvotais vilnoniais siūlais. Moterų tautinį kostiumą sudaro palaidas apsiaustas iš mėlynos medžiagos, išsiuvinėtas karoliukais ir permestas per petį; iš po jos matosi marškiniai, jų apykaklė ir apvadai išsiuvinėti vilnoniais siūlais. Galva pridengiama skraiste, su užlenkimu priekyje, kuri pritvirtinama dideliais sidabriniais smeigtukais. Jaunos mergaitės galvos apdangalų nenešioja, nebent latvišku papročiu – vainikus.

Kunigas Frydrichas Vatsonas (Carl Friedrich Watson, 1777–1826) XIX a. pradžioje manė, kad šie gyventojai po Didžiojo maro (1709–1711) buvo atgabenti iš Saremos salos[3]. Vecsaulės kunigas Lucavas tarp 1810–1815 m. užrašė 360 krievinių žodžių.

Rusijos geografijos draugijos narys Andrejus Šiogrenas (Andreas Johan Sjögren, 1794–1855), tyrinėjęs Baltijos finų tautas, 1846 m. atvyko ir į Vecsaulės vls. krievinių kraštą, o savo tyrinėjimus 1847 m. apibendrino knygoje Reise nach Livland und Kurland zur genauen Untersuchung der Reste der Liwen und Krewingen („Kelionė į Lifliandiją ir Kuršą ...”).

Didžiausią indėlį tiriant krievinių kalbą paliko žymus finougristikos tyrinėtojas Ferdinandas Johanas Vydemanas (Ferdinand Johann Wiedemann, 1805–1887). Jis panaudojo kun. Lucavo surinktą lingvistinę informaciją ir 1871 m. išleido knygą Über die Nationalität der Kreewinen („Apie krievinių tautą”), kur sulyginęs jų kalbą su kitomis konstatavo, kad kalbine prasme krieviniai tolimesni lyviaims, bet artimesni estams ir ypač vodams[4].

Apie finougrų substratą Šiaurės Lietuvoje, Žiemgalos lygumoje, XX a. 7 deš. nemažai rašė ir Žeimelio kraštotyrininkas Juozas Šliavas, tačiau, sekdamas kalbininku Kazimieru Būga, tai siejo su ankstesniais procesais, bet ne XV a. atkeldintais vodų karo belaisviais[8][1]. Deja, etnografinės ekspedicijos (skirtingai nei kuršių kioninių krašte) Žiemgalos krievinių krašte nei XIX a. pabaigoje, nei XX a. pirmojoje pusėje nebuvo organizuojamos.

Krieviniai Lietuvos Žiemgaloje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brunavos katalikų bažnyčia
Brunavos-Brunoviškių katalikų bažnyčia (1773 m.)

Lietuvoje išsamesnių tyrimų šia tema kol kas nėra[1]. Tačiau abejonių nekelia, kad nemažai krievinių gyveno ir tuometinėje Šiaurės Lietuvoje – tuometinės Upytės pavieto (nuo 1843 m. Panevėžio apskr.) šiaurinėje dalyje – Žeimelio, Saločių (nemažos latviškai kalbančios valsčių dalys su Adžūnų kaimu, Kamardės, Pograničos, Brunoviškių dvarais ir kt. 1921 m. buvo perduotos Latvijai) ir Brunavos vls. (iki 1921 m. priklausė Lietuvai). Livonijos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siena istorinės Žiemgalos teritorijoje 1473–1585 m. buvo nepastovi, nuolat koreguojama šiaurės kryptimi. Tik 1473–1529 m. nusistovėjo stabili siena tarp Nemunėlio ir Mūšos – ėjo tiesia linija nuo Nuogailių (Auželių) iki Kamardės piliakalnio, kuri su Brunavos vls. Lietuvoje nepakitusi išliko iki pat 1921 m. Tokiu būdu nemažai teritorijų buvo prijungta prie Lietuvos kartu su jų gyventojais – krieviniais ir latviais. Lietuvoje jie priklausė tiek didelei latviškai Žeimelio evangelikų liuteronų parapijai, tiek Brunavos, Pašvitinio, Saločių katalikų parapijoms. Ūkių, kurių šeimininkai turėjo pavardę Kreewing, gausu 1811–1834 m. Lietuvos Vilniaus gubernijos Prograničos ir kt. dvarų (Žeimelio vls.) revizijose[1]. Ilgainiui krievinių didžioji dalis sulatvėjo, kita sulietuvėjo. Jų asimiliacijos procesai Lietuvoje buvo spartesni nei Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystėje.

1897 m. visuotinio Rusijos imperijos surašymu metu Kauno gub. Panevėžio apskr. registruoti 3 vyrai kalbantys vodų, 66 vyrai ir 2 moterys – estų kalba, iš jų pagal tikėjimą: stačiatikiai vodai - 15 (raštingi - 7), fino-ugrai - 37 (raštingi - 34)[9]. Be išsamių tyrimų šiai dienai, sunku pasakyti ar tai krievingų palikuoniai, ar atkeldinti sentikiai, ar atsikėlę samdiniai.

Pavardės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Latvijos Žiemgaloje fiksuotos tokios krievinių pavardės: Kuiva, Kugrēns, Kipars, Ķipars, Ķullis, Lepse, Mušķis, Nuke, Seķis, Peka, Peks, Tāris, Teivens, Turba, Urga, Vana[10].

Pograničos dvaro valdos Libežų kapinės (iki 1921 m. priklausė Lietuvai, dab. Latvija)

Pograničos dvaro "sielų" revizijose Rudynės kaime fiksuotas Krievinio ūkis, o ūkininko pavardė užrašyta taip: 1811 m. – Krewin (lenk.), Krewing (vok.), 1816 m. – Krewiṅ (lenk.), Криевинъ (rus.), 1834 m. – Крiевинъ (rus.), Kreewing (lat.), Kriewin (lenk.), 1850 m. – Кревинъ (rus.).

Kraštotyrininkas Juozas Šliavas Šiaurės Lietuvoje, Žeimelio apyl., išskyrė tokias finų kilmės pavardes: Igaunis, Karašas (lat. ragaišis), Kargis (est. aukštas), Kugrenas (lyv. karosas, lat. karpis), Launagas (pietryčiai), Lepsis (lyv. vaikas), Lyva (est., lyv. smėlis), Lyvanas, Muižė (lyv., est. dvaras), Repšys (lyv. žuvies pavadinimas), Tuomas (suom. ieva)[8].

Šių pavardžių etimologija Lietuvių pavardžių žodyne pateikiama taip:

ÌNGAUNIS Lk (žm. vad. Į́gaunis), Rz, Šd; INGAŨNIS Trgn; INGAUNIS Šmn (žm. vad. Gaunà), Užp 2 (7). Plg. Ìgaunis (žr.). ÌGAUNIS Klt, Rk 5, Sv (7). Iš lat. Igaunis (LAG 111, 217, 405): lat. igaũnis „estas“ (LVV I 702).
KRIẼVINIS Slč (lat.). Plg. lat. Krieviņš (LAG 35, 45, 51 ir kt.) : lat. kri̇̀evs „rusas“ (LVV II 284).
KÃRAŠAS Žml – žr. Karašà.
KÙGRENAS Jnš 6 (penki lat.), Nj (lat.) (7). Plg. lat. Kugrens (LAG 431, 441), Kugrēns (ten pat, 459, 461, 466). Dar žr. Kugrỹs.
LAŨNAGAS Jnš (lat.), Všk 2 (3). Plg. lat. Launags (LAG 66, 119, 447). Sietina su liet. laũnagas „valgis tarp pietų ir vakarienės, pavakariai“ (LKŽ VII 192), lat. laũnags „pietūs, pavakariai“ (LVV II 429).
LÝVA Lž (at.), Slč, Všk 2 (4). Plg. liet. Livà, Li̇̀vas (žr.), lat. Līvs (LAG 137), Livs (ten pat, 30). Galbūt etnoniminės kilmės, plg. lat. li̇̃vis „lyvis, lybis“ (LVV II 491), līvs „lyvis, lybis“ (J. Balkevičius, J. Kabelka, 1977, p. 359).
MUĨŽĖ Jns 6, Kri, Pš 3 (10). Plg. Muižis, Muižỹs (žr.). Galbūt sietina su lat. Muiža (RTAS 243), plg. lat. mui̇̃ža „dvaras“ (LVV II 662).
RIẼKUMAS Žml 2. Plg. lat. Riekums (LAG 477).
TUÕMAS Lnkv 4, Pbr (at.), RdN (at.), Slč 11, Všk 5, Žml (23) – žr. Tòmas, Tùmas.
TUÕMINIS Kri 2 (lat.), Lnkv 2 (lat.), Všk 4 (lat.) (8). Plg. Tuõmas (žr.), lat. Tomiņš (В. Сталтмане, 1981, c. 221).[11]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Živilė KAVALIAUSKAITĖ, Vodų tautos palikuonių ieškos Žeimelyje, Šiaulių kraštas, 2019-09-12.
  2. Kovaļevska O., Kurzemes uzvārdu un vietvārdu labirintos: no personvārda, papildvārda un saimes vārda līdz mājvārdam un uzvārdam, Latviešu uzvārdi arhīvu materiālos. [Mežs I, Stafecka A., Siliņa-Piņķe R., Kovaļevska O.], d. I, Kurzeme, Zemgale, Sēlija, Rīga, Latviešu valodas aģentūra, 2019, p. 55-57.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Kreewini, In: Konwersazijas wahrdniza, 1908, t. 2, p. 124.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 Latviešu konversācijas vārdnīca. Rīga : LKV, 1933, t. 9, st. 18339-18340.
  5. VASILIAUSKAS, Ernestas. Žiemgalos apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje. Istorija, 2009, t. LXXIV, p. 4–12.
  6. 6,0 6,1 Beschreibung der Provinz Kurland: Nach Anleitung des unter Allerhöchsten Schutz Seiner Kaiserlichen Majestät von Einer freien ökonomischen Gesellschaft zu St. Petersburg im Jahr 1802 angefertigten Entwurfs, Hrsg. Keyserling, P. von ; Derschau, Ernst von, Mitau, 1805, S. 186, 188–190.
  7. Latviešu folkloras krātuves digitālais arhīvs - Bauska 5 zinātniskā ekspedīcija 1951 gadā Bauskas rajonā The fifth scientific expedition to the Bauska
  8. 8,0 8,1 Juozas Šliavas, Žiemgalių pėdsakais / red. kol.: A. Bėčius (ats. sekretorius)… [et al.], Vilnius: Žiemgala, 1996 (Puntukas).
  9. Перепись населения. т.42 Ковенская губерния. Н.А.Тройницкий (ред.)(С.-Петербург, 1904), p. 82, 96-97
  10. Stafecka A., Siliņa-Piņķe R., Kurzemnieku uzvārdi: lingvistisks ieskats, Latviešu uzvārdi arhīvu materiālos. [Mežs I., Stafecka A., Siliņa-Piņķe R., Kovaļevska O.], Rīga: Latviešu valodas aģentūra, 2019, d. I, Kurzeme, Zemgale, Sēlija, p. 75.
  11. Lietuvių pavardžių žodynas = Словарь литовских фамилий / [Aleksandras Vanagas, Vitalija Maciejauskienė, Marytė Razmukaitė ; ats. red. A. Vanagas, Vilnius : Mokslas, 1985-1989, 2 t.]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.