Jetišaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
يەتتىشەر دۆلەتى
Йәттишәр дөләти
Jetišaro chanatas
buvęs chanatas
Flag of China (1889–1912).svg
1865 – 1877 Flag of China (1889–1912).svg

Flag of

Vėliava

Sostinė Kašgaras
Valdymo forma chanatas
Era Naujieji laikai
 - įkūrimas 1865 m., 1865
 - praranda nepriklausomybę 1877 m.

Jetišaro chanatas (uig. يەتتىشەر دۆلەتى = Йәттишәр дөләти) – uigūrų feodalinė valstybė, gyvavusi nuo 1865 iki 1877 metų. Chanato teritorija apėmė teritorijas dabartiniame Sindziango-uigūrų autonominiame regione (Kinijoje), o valstybės sostine ir svarbiausiu miestu buvo Kašgaras.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Chanato įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kašgaras ir teritorija, kuri buvo vadinama Kašgarija, nuo 1753 m. priklausė Čingų dinastijos valdomai Kinijai. Tačiau musulmoniškos vietinės tautos nuolat sukildavo prieš centrinę vyriausybę. 1862 m. įvykęs Dunganų sukilimas atkirto šias teritorijas nuo Kinijos. Tai 1864 m. leido susiformuoti savarankiškoms musulmoniškoms valstybėms. Turfano įduboje ir gretimose teritorijose Rašidin-chodža paskelbė Kučaro chanatą, Urumčyje ir Džungarijoje Lotai-chanas sukūrė Urumčio sultonatą, Hotane Chabib-ulachas - Chotano chanatą, o Kašgare Buzruk-chodža išrinktas Kašgaro chanato vadu.

1864 metais prasidėjo įnirtingos kovos tarp Kokando chanato ir Rusijos imperijos dėl Taškento. Tais metais kokandiečiai apsigynė, tačiau jau 1865 m. gegužės mėnesį rusai vėl puolė Taškentą ir po šturmo užėmė šį svarbų Vidurinės Azijos miestą. 1866 m. rusai užėmė ir Chodžentą. O tuo metu buvęs Taškento valdytojas Jakub-begas pabėgo į Kašgarą, užėmė Kašgaro chanatą, pats pasiskelbė chanu ir įkūrė naują Jetišaro valstybę. Jo pagrindinis tikslas buvo apjungti musulmoniškas valstybes, kurios buvo atsimetusios nuo Čingų imperijos valdžios.

Nepriklausomybės praradimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rytų Turkestanas (Kašgarija)

Manžiūrai, po vidaus neramumų Čingų imperijoje, atstatinėjo savo valdžią. Atsikariavo visas nepaklusnias provincijas, o paskutinioji buvo Kašgarija. Tuo metu ten buvo įsigalėjęs chanas Jakub-begas, kuris su savo 40 tūkstančiais karių varė nepriklausomą politiką. Musulmoniška Jetišaro valstybė Čingams nekėlė didesnių grėsmių, bet 1875 m. mirė kinų imperatorius, o naujoji valdžia panoro įtvirtinti savo valdžią ir Kašgarijoje. Buvo nuspręsta surengti žygį ir likviduoti musulmonišką chanatą. 1875 m. čingų karvedys Dzo Dzutangas su 70 tūkstančių karių susiruošė į žygį prieš Jakub-beką. Dzo Dzutangas buvo ne tik karys, bet ir gudrus politikas, kuris tarsi palaikė Jakub-begą ir davė viltį, kad išliks Jetišaras, tik turės autonomiją nuo Čingų imperijos, todėl teritorijos buvo užimtos be mūšių.

1877 m. balandžio mėn. viduryje Dzo prieš Jetišarą sutelkė 180 batalionų gerai ginkluotų karių. Jiems vadovavo Liu Dzuntangas. Nors Jakub-begas ir sulaukė paramos iš Bijanchu ir dunganų, tačiau atsilaikyti prieš gerai ginkluotą ir gausesnę čingų kariauną negalėjo ir buvo nugalėtas, bet nepasidavė. 1877 m. gegužės mėn. chanas Jakub-begas buvo nunuodytas, o Jetišaras suskilo į tris tarpusavyje kovojančias valdas.

Tuo metu Liu Dzuntangas su gausia kariauna užvaldė svarbiausius regiono miestus. Kašgaras, buvusi Jetišaro sostinė, Jarkendas ir Chotanas atsidūrė cinų valdžioje.

1877 m. gruodžio mėnesį buvo užimta visa Kašgarija. Užkariautojai be gailesčio susidorojo su neklusiais musulmonais. Jiems buvo vykdomos mirties bausmės, sodinami į kalėjimus ir tremiami.

Vienas iš Jakub-bego rėmėjų Bijanchu su savo dunganų kariais rado prieglobstį Rusijos imperijoje.

Čingų dinastijos valdžia buvo atstatyta visame Sindziange, išskyrus Ilio kraštą.

Chanato vėliava[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiurkų kalbose tokia vėliava vadinama mėnulio žvaigžde. Pati vėliava buvo stačiakampė, o raudoname fone, jos centre – pusmėnulis ir žvaigždė, islamo religijos simboliai. Pusmėnulio vaizdavimas yra susijęs su istorinėmis islamiško pasaulio vertybėmis tradicijomis. Žvaigždė ir pusmėnulis yra islamo simboliai, taip pat laikomi laimę nešančiais simboliais.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • [ВТ-ЭСБЕ|Кокандское ханство]
  • Наливкин В. П. Краткая история Кокандского ханства. Казань, 1886, 127 с.
  • Сычёв Н. В. Книга династий. — М.: «АСТ», «Восток-Запад», 2005 — (Серия Историческая библиотека). — 959 стр. ISBN 5-17-032495-2 (ООО «Издательство АСТ»), ISBN 5-478-00092-2 (ООО «Восток-Запад»)
  • История Средней Азии. Сборник исторических произведений / Составители А. И. Булдаков, С. А. Шумов, А. Р. Андреев. — М.: «Евролинц», «Русская панорама», 2003 — (Серия «История стран и народов»). — 504 стр., 237 библ. ISBN 5-93165-072-5
  • О. Е. Непомнин «История Китая: Эпоха Цин. XVII — начало XX века» — Москва, издательская фирма «Восточная литература» РАН, 2005. ISBN 5-02-018400-4
  • «История Востока» в 6 томах. Том IV «Восток в новое время (конец XVIII — начало XX в.)». Книга 1 — Москва, издательская фирма «Восточная литература» РАН, 2004. ISBN 5-02-018387-3
  • «История Востока» в 6 томах. Том IV «Восток в новое время (конец XVIII — начало XX в.)». Книга 2 — Москва, издательская фирма «Восточная литература» РАН, 2005. ISBN 5-02-018473-X
  • «История Китая» п/ред. А. В. Меликсетова — Москва, издательство МГУ, издательство «Высшая школа», 2002. ISBN 5-211-04413-4
  • А. Д. Воскресенский «Китай и Россия в Евразии. Историческая динамика политических взаимовлияний» — Москва, «Муравей», 2004. ISBN 5-89737-204-7
  • Валиханов, Чокан Чингисович «О состоянии Алтышара, или шести восточных городов Китайской провинции Нан Лу (Малой Бухарии) (1858—1859)».
  • Моисеев В. А.. «Россия и Китай в Центральной Азии (вторая половина XIX в. — 1917 гг.)» Барнаул: АзБука, 2003. — 346 с ISBN 5-93957-025-9
  • Дубровская Д. В. «Судьба Синьцзяна. Обретение Китаем 'Новой границы' в конце XIX в.» (Российская Академия наук, Институт востоковедения. Москва: ИВ РАН, 1998. ISBN 5-89282-081-5 (В документе используется кодировка Cyrillic/Russian CP 866).