Pereiti prie turinio

Karvelidė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Iškelta karvelidė Bairoite (Vokietija)
Karvelių namelis

Karvelidė, arba balandinė – pritaikytas įrenginys ar patalpa laikyti ir veisti karveliams. Dažniausiai skirta lenktyniniams, pašto ir naminiams karveliams laikyti. Ji gali būti statoma kieme, įrengiama gyvenamųjų bei ūkinių trobesių pastogėse.

Pagal konstrukciją, karvelidės būna atskirai stovintys įvairių formų statiniai arba užimančios pritaikytą erdvę namo, svirno ar tvarto gale. Skiriamos bokštinės ir inkilinės karvelidės. Bokštinės įrengiamos ant pastato stogo, yra keturkampės arba daugiakampės, iki 3,5 m aukščio ir iki 3 kv.m ploto. Dažniausiai dviaukštės (pirmame aukšte įtaisytos kopėčios, beriamas lesalas, antrame aukšte yra iš lentelių sukalti lizdai). Inkilinės karvelidės yra daugiakampės, užkeltos ant 2–2,5 m aukščio stulpų, turi 10 ar daugiau landų.[1]

Balandžiai istoriškai buvo svarbus maisto šaltinis Viduriniuose Rytuose ir Europoje, buvo laikomi dėl kiaušinių ir vertingo mėšlo. Manoma, kad seniausios įtvirtintos karvelidės buvo pastatytos Aukštutiniame Egipte ir kupolinėsIrane. Šių regionų žemdirbiai karvelių mėšlu tręšė žemę. Paukščių išmatos buvo naudojamos odos rauginimui, parako gamybai.[2]

Kai kuriose kultūrose, ypač viduramžių Europoje, karvelių laikymas buvo statuso ir galios simbolis, todėl jį reglamentavo įstatymas. Tik kilmingieji turėjo ypatingą „karvelidžių teisės“ privilegiją (pranc. droit du colombіer). Daugelyje senovinių dvarų Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje yra išlikusių senųjų karvelidžių (vis dar stovinčių ar sugriuvusių), įkurdintų viename iš valdos sklypų arba kaimynystėje esančiuose laukuose. Kaip pavyzdžius galima paminėti aristokratų dvarus: Château de Kerjean Finistero departamente Bretanėje (Prancūzija), Houchin Pa de Kalė departamente (Aukštutinė Prancūzija), Bodysgallen Hall dvaras Konvio srityje (Velsas), Muchalls pilis Šaurės jūros pakrantėje Aberdynšyre (Škotija).

Iki romėnų invazijos į Galiją Prancūzijoje nebuvo žinoma apie karvelių laikymą. Tais laikais karvelių fermos romėnams buvo aistringas užsiėmimas: romėniška karvelidė, vadinta columbarium, buvo apvalus statinys, kurio vidaus sienos buvo nubalintos marmuro milteliais. Apie karvelių ūkius ir karvelidžių konstrukcijas rašė Varonas, Kolumela ir Plinijus Vyresnysis. Romos respublikos ir imperijos laikais Romos karvelidžių lizdų angos buvo pritaikytos kremuotų pelenų padėjimui po mirties: šie kolumbariumai paprastai buvo įrengiami po žeme.

Prancūzijos provincijose, ypač Normandijoje, buvo statomos įvairių formų, įmantriai atrodančios medinės ir mūrinės karvelidės. Kai kurie prancūzų viduramžių vienuolynai turėjo labai dideles akmens mūro karvelides. Bretanėje karvelides įtaisydavo dvarų ir pilių sienų viršutinių aukštų ar apžvalgos bokštų galerijose.[3] Statant mūro karvelides buvo tankiai išmūrijami (ar sudedami iš degto molio) lizdai paukščių gūžtoms. Didžiausiose karvelidėse jų būdavo įrengiama po 2000 ir daugiau.

Viduramžių Prancūzijoje „karvelidžių teisė“ leisdavo laikyti tik tam tikro dydžio karvelides, priklausomai nuo šeimininko padėties ir turto: jo pasirinktoje valdos vietoje ar tik virš šunidės, vištidės, duonkepės krosnies ar net vyno rūsio. Dažniausiai paukštidės buvo įtaisomos arklidėse, kluonuose, pašiūrėse. Nežiūrint to, kad iš karvelių buvo gaunama vertingo mėšlo, vien ponų karveliai vietos valstiečiams keldavo ir daug rūpesčių, ypač per naujo derliaus sėjas. Regionuose, kur šiuos paukščius buvo leidžiama laikyti tik aristokratams (Bretanėje, Normandijoje ir kt.), valdžia labai dažnai susilaukdavo skundų dėl karvelių, todėl ši „teisė“ buvo panaikinta įstatymu 1789 m.

  1. [1]. Karvelidė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
  2. Tepper; Rosen; Haber; Bar-Oz (2017). „Signs of soil fertigation in the desert: A pigeon tower structure near Byzantine Shivta, Israel“. Journal of Arid Environments. 145: 81–89.
  3. „Les tours-fuies: manoir de Toul-an-Gollet“. Pharouest.ac-rennes.fr. Suarchyvuotas originalas 2012-03-04. Nuoroda tikrinta 2012-06-04.