Galų karai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Galų karai | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Vercingetoriksas pasiduoda Cezariui po Alesijos iš esmės užbaigdamas Galų karus |
|||||||||
|
|||||||||
| Kariaujančios pusės | |||||||||
| Romos respublika | Įvairios galų gentys | ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Gajus Julijus Cezaris Markas Antonijus |
Vercingetoriksas | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 120 000: 60 000 legionierių 60 000 auksiliarijų |
300 000+ | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| 30 000+ žuvo, 10 000+ sužeista |
1,000,000 išžudyta | ||||||||
Galų karai (lot. Bellum Gallicum) – Romos prokonsulo Julijaus Cezario vadovaujamos kovos prieš galų gentis, vykusios (58 m. pr. m. e. – 52 m. pr. m. e.). Šių karų metu romėnai užkariavo žemyne gyvenusias galų gentis, taip pat buvo išsilaipinę Britanijoje. Karų metu žuvo apie pusę Galijos gyventojų keltų, iš viso apie 1 mln. žmonių (tarp jų 20 000 romėnų).
Užkariavęs Galiją, Cezaris tapo jos vietininku ir įgijo didelį legionų pasitikėjimą. Galijos romanizacija lėmė prancūzų tautos susiformavimą. Apie galų karus Julijus Cezaris parašė knygą „Užrašai apie Galų karą“ (Commentari de Bello Gallico).