Soldas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Soldas (paprastai sutrumpinamas kaip s) – svorio (masės) mato vienetas įvairiose matų sistemose, naudotas pirmiausia brangiųjų metalų matuoti ir naudotas kaip piniginis vienetas Vakarų ir Vidurio Europoje.

Soldas standartiškai buvo lygus 1/20 svaro ir dalinamas į 12 denarų. Tačiau kadangi svaro vertė buvo skirtinga Europoje, tiksli soldo vertė labai skyrėsi priklausomai nuo regiono. Pvz. Karolio Didžiojo soldas prilygo 20,4 g sidabro.

Pavadinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Soldo pavadinimas yra kilęs iš piniginio vieneto solido, kuris buvo naudojamas IV–X a. Romos imperijoje. Ilgainiui solidas įgijo skirtingus pavadinimus skirtingose Europos kalbose:

  • Soldas (it. Soldo) – paplitęs Italijoje;
  • Sueldas (isp. Sueldo) – paplitęs Pirėnuose;
  • Su (pranc. Sou) – paplitęs Prancūzijoje. Mutavo iš lotynų kalbos per tokius tarpinius variantus kaip soldus, solt, sol.
  • Šilingas (angl. Shilling) – paplitęs germanų kalbose, įskaitant Angliją ir Vokietiją. Šio termino kilmė yra kitokia. Jis kilęs iš germaniško žodžio scilling, reiškusio vieno galvijo kainą.

Monetos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurį laiką soldas naudotas daugiau kaip teorinis pinigų matavimo vienetas, nes pagrindine viduramžių valiuta buvo įvairūs denarai. Vystantis ekonomikai, taip pat nuvertėjant denarui (ten naudota vis mažiau sidabro), prireikė stambesnių pinigų, ir taip pradėtos kaldinti 12 dinarų vertės monetos. Tik kai kurios jų buvo vadinamos soldais. XII a. pabaigoje sidabrinius soldus ėmė kalti Milane, iš kur jie plito po kitas Italijos kunigaikštystes. Kita Italijoje atsiradusi moneta, grašis, kai kuriose šalyse pagal savo vertę prilyginta 12 denarų (pvz., Turo grašis ar Krokuvos grašis, jų sidabro kiekis buvo apie 3–4 g). XVI a. viduryje 12 pensų vertės šilingai imti kaldinti Anglijos karalystėje.