Prahos grašis

Prahos grašis
1300 – 1547 →
Naudojo:	Centrinė Europa
Metalas:	sidabras

Monetos aversas.

Monetos reversas.

Prahos grašiai (lot. grossus Pragensis) – pinigai, pradėti kaldinti valdant Čekijos karaliui Vaclovui II apie 1300 m. Monetų išvaizda buvo nukopijuota nuo prancūziško Tūro grašio. Monetų kaldinimo pradžią nulėmė Kutna Horoje aptikti gausūs sidabro rūdynai, kuriuose kasmet buvo išgaunama per 6500 kg sidabro, tai leido kaldinti iki 1,7 mln. monetų.

Iš pradžių grašiai svėrė 3–3,86 gramo, o jų praba buvo 930–937. Vėliau monetų masė ir praba mažėjo. Po 1350 m. monetų masė buvo apie 3,58 g, o praba – 870. 1379 m. valdant karaliui Vaclovui IV (1378–1419 m.) monetų masė sumažėjo iki 2,9 g, praba – iki 820. Valdant Jurgiui Podebradui (1458–1471 m.) monetų masė buvo 2,7 g, o nuo 1485 m. valdant Vladislovui II (1471–1516 m.) monetose buvo mažiau nei pusė sidabro – praba 438. Paskutinio Prahos grašius kaldinusio valdovo Ferdinando I (1525–1564 m.) monetų masė buvo apie 2 gramus, o praba – 422.

Lietuvoje

Pirmą kartą LDK žemes aprašančiuose šaltiniuose Prahos grašis paminėtas 1325 m. Nuo 1387 m. iki 1495 m. Prahos grašis buvo svarbiausias piniginis vienetas Lietuvoje. Tuo metu vienas Prahos grašis buvo keičiamas į dešimt Lietuvoje kaldintų denarų. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo pinigų reformą ir Prahos grašis palaipsniui buvo išimamas iš apyvartos. Jį pakeitė denarai ir pusgrašis. Lietuvos lobiuose daugiausia randama Vaclovo IV ir husitų laikais nukaltų Prahos grašių monetų.